Toks šiltas vasaros lietus – versme širdies tarytum prausia.
Taip švelniai glosto jo purslai – lyg tu bučiuotumei man veidą.
Skubu per pievas su lašais, per smilgų lieptą – pasisupus,
Neriu į ežero gelmes – baltos lelijos paklausyti burtų.
Ji šypsos, sako: viskas bus gerai... praeina audros ir nulyja lietūs.
Nurimsta ežero krantai, žiogai smuikavę juos užmigdo.
Praeina žiemos, rudenys praeina ir nelaimingos meilės tampa tik aistra,
Kuri su metais rimsta ir skaidrėja, palieka meilė tik gyvenimui – šventa.