Žmogėjimas
Kuo pagrįstas noras gyvent ant ribos?
Virš prarajos suptis ant lyno kas dieną?
Viltim, kad instinktai ramybę tau duos -
Nevers misti gyva šilta dar žmogiena?
Naivuoli, kas leis iš atokiai stebėt,
Kaip lervos drugeliais ar musėmis virsta?
Kaip Joninių vabalas jaučias žvaigždė?
Drakonai - visuos veidrodiniuos paviršiuos.
Jie tardo tave: kas tu? Savas? Auka?
Jei nori išlikti, įtempk visą jėgą.
Kai ima doroti, nesako, už ką.
Tau lieka tik keiktis - laiku nepabėgai.
O kur? Kaip surasti tas vienas akis,
Kurios tavo sielą be žodžių matytų?
Priglaustų, kai ašara skruostu teki,
Prieš valią įgijęs pavidalą kitą.
Iš kur sklistų vienas maldavimas - būk!
Ir jis atlapotų geros valios prasmę -
Tau ištiestas kūnas yra per brangus,
Kad tu, net ir alkdamas, plėštum nors kąsnį.