Negyvos ir pamirštos stotys pavirsta stotelėmis,
Mažėja ir tįsta, be laikrodžių laikas išnyksta,
Žmonių siluetai nubarsto išblukusį kelią,
Tik kelkraščiai žydi po didelį išskobtą lizdą.

Ir žydi duobėti, seniai pamiršti geležinkeliai,
Čia ganosi kojos - avelės bevilnės ir baltos,
Čia kartais užklysta naktis ir be gailesčio įgelia
Sustojusiam laikui, rodyklėm aštriom, prisikelti.

Pabusti ir eiti, čionai senatis negaliojanti,
Per išskobtus akmenis, jokio skubėjimo dviese,
Atsimuša žingsniai į debesis – grįšiu, mieloji,
Kol  visą gyvenimą taip vieniša išstovėsi.