Tyrlaukiuos gandras kalena,
pražydo liepos birželio gale.
Kvepia jazminas, obelys senos
palinko prie lango
–
mėnulio delčia.

Vėl skausmingai ilgai iškentėjus,
kibirą neša motulė vandens.
Du pasauliai – žiedai orchidėjos
susapnuoti telpa delne.
- - -                           
Ir taip kas pavasario rytą,
kas vasarą – link sutemų.
Bėga metai, slenka,
pražyla
–
ištapytam laiko rate.

Tik portretas nuotraukoj jaunas,
o laikas jau – nebe tas.
Tyrlaukiuos gandras kalena,
lizdas sunyko
-
gyva atmintis.