.                     SENAME  DVARE

Prieš karus jų, bajorų, dar buvo...
Paskum – dar dvarų nudrengtų.
Dar markstės mirgėjime klevo
Tapetų, šilkų atplėštų
Egzotikon plukdantis raštas,
Jau net modernių – taip senų
Spalvų ir vingrybių radastos,
Ar rožės, ar paukščių kilnių
Padulkusios uodegos, kuodas
Gal povo, ir vis pro šakas
Pro klevą pranirdavo saulė
Ir švietė už dulkių – o kas?

Šopeną sugėrusių sienų
Atodūsiai sekė mane,        
Pamigusio laiko blakstienų
Nostalgijai plaukiant mene.
Mergaitė, lyg valso Šopeno
Blakstienom, mazurkos smakru,
Tarp žvakių šešėlių ant sienos,
Tarp prieblandų kovo melsvų.
Melsvos sukilimų jaunystės
Preliudai lydėjo mane                                                            
Per varganą gruodą sugrįžti,
Kur temo langai laukime. –  

Prie klevo per kaimą, pro veidus
Mužikų, galbūt pro save.
Ir valkatą būt įsileidus
Troba neviena, nors šuva,
Keleivio kilmės neįminęs,
Matyt, jį vainojo tirštai...
Ir noko jau trakuos Tėvynės
Neperkremtami riešutai.
Ne durklas koks gliaudys juos – kūjis
Sutrins su esme kevale
Noktiurnus ir valsus. Lietuvį
Ar smelks kada nors  jų dalia.