Nebepuošiam žirgo pinavijom,
Pavadėlio nebekaišom rūtom.
Laisvę karžygiaus pasviję,
Vėl suklupom, vėl suklupom.

Nusimetę šarvą geležinį,
Manėm sanžinę atrasim.
Laisvės pumpurus auginę,
Ar ką radom, ar ką rasim?

Nebepuošiam kardo kraujapynėm,
Kad apgintum savo kraštą.
Nebeatmenam, kaip gynėms,
Raštas-kardas, kardas – raštas.

Nebegirdim ąžuolų ošimo,
Lietuvos prarandam kaštą.
Giedam, Lietuva, Tėvyne,
Ir vis mąžtam, ir vis mąžtam.

Mąžtame nuo pūsų,nuo mozūrų,
Nuo Voluinės, mėlynųjų vandenų.
Lenos upėj šaltą gaudę žuvį,
Grįžome ir mąžtam... pamažu.

Dievui leidus, mes neapsigynėm,
Nuo kaltės savų ir svetimų.
Kur žengi vėl, Lietuva Tėvyne,
Kilsi ar trūnėsi tarp savų.

Nebepuošiam žirgo pinavijom,
Pavadėlio nebekaišom rūtom.
Žirgas galvą panarinęs, klausia,
Ar tikrai suklupom?