Kas kartą šiuo kraštu stebiuosi,
Kaskart naujus lobius jo atrandu –
Gėlėtą kalvą, miško juostą
Ar medžio kryžių, apipintą vainiku.

Vingiuojasi keliai, dažnai dar ir duobėti,
Pro kaimus, sodelius, išmėtytus laukus.
Baltuoja ramunėlėm pakelės dulkėtos,
Ganykloj karves girdo paprastas žmogus.

Visur matau gyvenimą, jo taurų grožį,
Žemaičio tvirtą būdą sunkiuose darbuos.
Akmenuotoj žemėj jam pražysta rožės,
Langines nudažo senuose namuos.

Nelepino dangus, kai šimtmečius skaičiavo
Dosniomis gėrybėmis, žuvingais ežerais.
Viskas, kas sukurta – kurta rankom savo,
Netektys, kur buvo – kovoj su svetimais.

Miestelių bažnyčios, mažos koplytėlės,
Vieniši gojeliai, piliakalniai šventi,
Meilė savo žemei drąsino ir kėlė,
O pavargę klojos lengva smiltimi.

Čia ilgiau nebuvus, man sunku suprasti,
Ne, ne šios kalbos, ji tikrai skambi,
Ką šiuose laukuos Mačernis jaunas matė,
Kad tarti jo žodžiai ligi šiol gyvi?

Žemaičių Kalvarija, Šarnelė, Barstyčiai,
Kalvoti Ylakiai, už jų Grūstė, Seda.
Suki ratus su nuostaba, iš lėto tyčia,
O už langų tikra šilta Žemaitija.