Ji suėdė mano tylėjimą. Visuose rėmuose nebetilpo įsikūnijusi ramybė – žinojimas, tik esant savimi. Jokie tramdymai negalėjo užčiaupti tylinčio žodžio – jis liejosi kaip paskutinis tvanas kiekvienam, dar jo nepatyrusiam. Lapė nusinešė pelę, ežiukas liko be pietų... Lijo, be perstojo lijo, žliaugė per veidą vanduo... Ašaras jau išsėmė poetai ir tuštybę už savasties. Žvaigždžių karai pasiliko tik filmuose – jie uždirbo nemažai skaičiuojamo tuščiapopieriaus... Realybėje „fantastika" pavadinau meilę be skaičių, skaičiuodamas minutes iki susiliejimo su visatos išrinktąja man.
Niekaip negalėjau jos atpažinti – jų buvo per daug. Liko tik ieškanti esybė – sava mintim, žodžiu ir būtim.