Nebijok
Nebijok, mielas vaike, tamsos -
Ten užgimsta spalvoti sapnai.
Tai toks metas, kai dera sustot
Ir paklaust, ar labai pavargai?
Neprišauksi tiesos sidabru,
Nes kurčia sidabrinė erdvė.
Čeža žingsnis ramiai neskubrus -
Tai mama nesiliauja budėt.
Nebijok, mielas vaike, ugnies,
Nes liepsnoti - gyvų paskirtis,
Tiktai venki prie jos prisiliest,
Nes ji traukia - gali ten įkrist.
Pabandyki skubėti lėtai,
Ką veiki kad suvoktų galva,
Kad netektų kentėti už tai,
Jog išplito tavoji liepsna.
Nebijok, mielas vaike, jausmų,
Nes baisiausia - širdies dykuma.
Tu dalinkis džiaugsmu, ne skausmu -
Virs lietum ašarėlė viena.
Aš dar trokštu labai pamatyt,
Kaip išsprogsta tavy pumpurai,
Nors žinau - kartais norai geri
Nesibaigiančiais virsta karais.
Nebijok, mielas vaike, tylos,
Nes už žodį brangesnė tiesa.
Nors šuva bando svečią aplot,
Pastovi prie būdos jo vieta.
Garsiai skamba tik puodai tušti.
Teismą reikia pradėt nuo savęs
Ir galėsi senatvėj raškyt
Subrandintas saldžias svajones.
Nebijok, mielas vaike, mirties,
Nes gyvenimo juk nebijai,
Nes kai klausiame savo vertės,
Šitą klausimą skiriame jai.
Prie pradžios, nes yra pabaiga
Ir kiekvienas, kas gimė, tas žus.
Kvaila būtų kažko išsigąst,
Nes gyvenimas - žiauriai gražus.