į tolį nutolę artėju iš lėto
kryželiais išėję tyla užkalbėti
į atmintį žodžiais išbirę kalėti
o sapnas skylėtas retesnis už rėtį
ir dangstos tarp skaičių brūkšnelis
atšipęs į samanas vos besimato
akmuo tylesnis už tylą benamę
nulenkus veidelį smilga prie kelio
o varnas nutūpęs snapą išvalo
dangus nejautrus o protas atbunka
vien rudenys markstos įbridę į balą
nes tirščių nebėr srebia vien sunką
vien darganom skiestą liūdesio vyną
nuo gruodo surinkęs šermukšnio rožančių
ir kėblinu bekele savy užrakinęs
skaičiuotę vasarvidžio sau palankią
ieškot kas  išėję į negrįžtamą tolį
gruode chrizantemų saulės sušalę
pašiurpęs vėjas liepsnelę nugnybia
širdys čia dūla peržengę ribą