Lieptas. Neseniai pasnigo. Seniai laukiu. Mažytėm rankom, kyšančiom iš po ilgų rankovių nėrinių, nusibraukiu sniego karūną nuo galvos. Ir stebiu, ilgai stebiu tvenkinį. Ten kažkas tyko. Paviršiuje pačios atvaizdas, bet nesu įsitikinus, kad tai ne tarnas, kuris nuolankiai lydi ir laukia paliepimų. Kelpis žmogišku pavidalu. Nutirpus ledui nusitemps - palydės, kur pilių stogai įkepinti saulės. Aplink nespėti prižiūrėti rožių krūmai per daug išsikeroję, kad praėjus siauru takeliu jauti, kaip dygliai įsibeda  į suknelės klostes . O ilguose koridoriuose po vėduokliniais skliautais ant paveikslų susikaupia dulkės. Yra tik palikti raktai ir kambarys, kuriame porcelianinėse papuošalų dėžutėse paskenduolių sielos. Atidarai ir iškyla tarsi burbulai iš gelmių, išsilaisvina. Kelpio mirusios žmonos.
   Artėjantis kanopų garsas.

   Snaudulys tik akimirkai. Ir saulė jau ryja prisiminimus, kuriuos rankioju iš pelkės kaip sidabrines žuvis. Nuotrupos iš sapno. Atitirpo. Ir vanduo jau raminamai priima, glosčioja blauzdas, brendu su visais drabužiais. Šaltai žalia. Atvaizdas žengia, ir plevėsuojantis apdaras pinasi į kojas. Spinduliai ryškiai braunasi į gilumą lyg grasindami sužaloti, ištirpdyti vandens dvasią. Vis dar galvoji, kuri yra pragariškoji pusė. Šita tvoskia dumbliais.  Bet karalystė griūva, kai mestas akmuo nušoka atsimušęs kelis metrus. Mašalai buriuojasi virš galvos, kol susirinks vėl į tamsų lietaus debesį. Atsikratai iliuzijų, sudrėko per ilgos megztuko rankovės . Trauki į save kvapus ir ruošiesi savo nemirtingumui, nes dar tik kaupi fragmentus, pilnus lietaus lašus, bet ką – viskas reikalinga, net vizijos ir laukimas. Elegantiškai saulės paliesti vainiklapiais persipildo žiedai, per lapus nulaša vanduo.  Plekšteli į tvenkinį įšokus varlė. Ir akmenys šuoliuoja tolyn per vandenį.