Bučinys
Sapnuoja tave nemiegodamos akys,
Nes mintys klajoja alpiuos atminimuos.
Pabūk nors štai taip - anei žodžio nesakęs,
O aš pažiūrėsiu ant rankų parimus.
Nestversiu į glėbį lyg laukus - sulaukus.
Dar puikiai menu, kaip ramu mums tylėti
Ir kaip džiugesys kraujo tėkmę sujaukia,
Kai švytintis žvilgsnis esybę paliečia.
Akimirka, dvi. Sprūsta ašaros lašas.
Jau ilgesio siela seniai prisipildžius.
Į būtį grįžtu savo tikslą pamačius,
Nešuosi tikėjimą, meilę ir viltį.
Paminklas - akmuo. Kūnas - gyvasties kiautas.
Menki tie ženklai.Turim sielų bendrystę.
Tu šitaip godotas, mylėtas ir lauktas -
Mirtis mus išskirti ir ta neišdrįsta.
Jaučiu savyje gilią prarają juodą
Tu žvilgsnio šviesa ją pripildai šešėlių.
Glamonė pašiurpina degančią odą -
Bučiuoju į sapną atskridusią vėlę.
Lieku su ant kūno išdegusiu ženklu -
Jis spindi pražydusių skruostų raudoniu.
Kaip tu iš Anapus gebėjai nužengti?
Šypsausi. Jaučiu aplų bučinio skonį.