Išsakyti save ligi atviro šulinio dugno,
Ligi kraujo gelmėj, kur tamsa pakabino žodžius,
Ligi jūros beribės garsais šokinėjančių būgnų,
Ligi bėgančio laiko, kai mūsų daugiau nebebus.

Išsakyti jausmus... Įsižiebs vėl ugnis tavo pusėj.  
Rodykles tiktai laikrodis savo varys ir varys...
Lauke vėjas vėl pučia pavargusiais rytmečio gūsiais
Ir jausmai taip ištroškę, prigėrę, duris uždarys...

Juk jauti, kaip kraujagyslėm purpuras tvinksi ir plaukia,
Dienos baltos ir naktys šešėliais ilgais ir sunkiais,
Ne širdis susitraukus į gniužulą kaukia ir kaukia –
Tavo balsas tylus, atsimušęs – pavirtęs jausmais.