Tu parašei kreida ant namo sienos
Banalų žodį (taip tuomet maniau) – myliu,
Tą naktį, kada braidė basos mėnesienos
Ir po langais bučiavosi šimtai svirplių.

Šalia verandos žėlė rūtos, o jazminas
Apglėbęs spaudė orą iš širdies
Ir kūdroje, lyg dangty pianino
Mėnuo žibėjo akimi katės.

Bet tavo akys švelnumu spindėjo –
Kažkaip kaltai – man tapo nejauku.
Glaudžiau tave... Tačiau pakilo vėjas,
Žvaigždes, mėnulį apgaubė rūku...

Dažnai menu tave ir naktį tą žavingą –
Ant namo sienos parašau penkias raides –
Svirpliai vėl sučirškia, jazminas sninga
Ir rodos, lyg tada, kad žvaigždės neužges...