kiekvieną vakarą
saulė nusimeta rūbus
ir neria į jūrą
į šniokštimą vis
dūžtantį
į vandenį
be galo gilų

užmigčiau šitaip
prie tavo kojų
šį vakarą
tokį ramų
užmigčiau
į subtilias varvėjimo
linijas žiūrint, nes

jos nuteka, kaip
kondensuotas pienas
nuo pirštų tiesiai
į burną
taip nuteka kaip iš tavo
burnos teka
bundantis žodis
labanakt

ir ant dangaus
tik žarijos
belieka