Verstis kūliais



Po kupolu, dangoraižių ertmėje, tiek kartų sapnuotose sapnuose (Mantas nesuprato kur), blaškėsi įkalintas vienišas kūnas. Slėgė pavojus- buvo aklavietėj, negalėdamas išeiti lauk, mažos erdvės pojūtis kėlė sumaištį… Visą tai jis sapnavo. Dabar jau nebe. Dabar jau iš tiesų buvo kažkokioje ertmėje. Viso labo tai buvo kapo duobė. Mantas to nesuprato, tik jautė. Jautė milijonus kartų sapnuotą pavojų. Dabar buvo miręs.
Užmerktų akių ertme, kaip langu į amžinai uždarytą ateitį, praeities katakombose pasiklydusi veržiasi astralinė Manto būsena. Kažkada jis buvo Mantas, staiga tapo- Man- fiziniu, Tas- astraliniu kūnais.
Vienadiene plaštake plazdėdamas astralinis kūnas, bet kada išeit galėdamas, beviltiškai palieka fizinį. Kalba, gerumas, pojūčiai, alkis, troškulys, jausmai lieka, išleisdami dvasią išorėn… O ji eina, skrenda, apeina, nueina, nusėda, prisėda, apsėda, ėda, suėda moralinį Man- fizinio kūno- veidą. Ji girdi- bet nekalba, ji mato- bet nerodo, ji verkia- bet nejaučia. Kažkada mylėtą moterį glamonėja svetimos rankos. Paliktas kūnas ertmėje beviltiškai blaškosi, raunasi lauk, o Tas- astralinis kūnas- plevena šalia, girdi, žiūri, glosto…
-Kas čia suklūsta mylimoji, buvusio kūno?
-Vėjas- atsako įžūlusis varžovas.
O Tas žaidžia, taršo jai plaukus, Tam įdomu…
-Vėjas- atitaria, bet kodėl aš jaučiu mirties tvaiką… -nutęsia…
Jos mylimasis susiraukia: “Ir vėl…”
Haliucinacijos, košmarai, apsėdimai, užkeikimai. Nusibodo.
- Brangioji,- tarsteli meiliai- jis išėjo, seniai…
- Ne, tai yra gal, bet, bet…
Plazda deganti žvakė, smilkalai skleidžia aršų aromatą… Madinga- žvakės, smilkalai, mantros. Įdomu, kur dingo lietuviškos maldos? Ji mąsto, o Tas juokiasi, nebyliai, be garso, be mimikos, be emocijų, be žiopčiojimo, be burnos, be liežuvio- iškištų jai ir parodytų- bet nematomas, negirdimas, nemylimas. Ir jam nė motais, jam, bet ne jam, ten po kupolu, ertmėje beviltiškai uždarytam amžiams. Kažkada harmonija pleveno viename fiziniame kūne, vardu Mantas, tada jis nepažinojo antrojo savo aš- To. Dabar jie atsiskyrė. Tenkino tai Man, norėjo jis to? Niekas jo neklausė, niekas su juo nesitarė. Gal tai “Tas” prikišo nagus? Tada, kai “Man” dar nepažinojo “To”, nepažino To veiklos, To įtakos jam- Man, jo galimybių.
Dabar jie drauge, jei galima pavadinti taip savo “šešėlį”- beveik šešėlį, juk dabar “Man” jo neturi, o jam ir nereikia. Man mąsto- tos galimybės jam nieks neatėmė, tik atskyrė jį nuo To ir atėmė žadą, veiksmą, judesį. Bet pusiausvyra gamtoje turi būti, turi išlikti. Todėl daugiau galių įgavo Tas. Jis dabar juda, kur nori, veikia, ką nori, nors ir nematomas, negirdimas, nors… O Man- jam liko pastovi, vienoda būsena, liko norai, mąstymai, liko menka galimybė valdyti Tą. Bet Manto nėra. Yra Man ir Tas. O tai reiškia, jungtukas be rozetės, lemputė, be įtampos, fizinis kūnas, be dvasinio… Sudėtinga filosofija. Kas būtų, jei visi suprastų? Veikla be harmonijos. O kiek jis dabar žino, kiek išmano, kiek supranta, bet niekam negali perteikti. Negali įgarsinti, negali užrašyti, negali nieko pakeisti. O gal gali? Todėl siunčia Tą į Elizos miegamąjį- miegamąjį kažkada mylėtos moters. Kodėl kažkada? Todėl, kad nėra Manto, o yra tik Man ir yra Tas. Ta moteris greit jį pamiršo- mąsto, o sakė mylėjo. H-m-m. Ką gi reikia taikytis su savuoju Tas- sugrįžo ir šypsosi. Niekas negali matyti To šypsenos, tik Man. Man mato To šypsnį, pagauna, supranta, jaučia. Jiems žodžių nereikia. Jie kuria planus, kaip įtikinti Elizą, jog Tas nemirtingas. Tai yra Tas, bet ne Man. T.y. Man plius Tas, t.y. – kas? Tačiau nevalia. Nevalia net gilintis.
Tykiai, tykia veriasi durys miegamajame, Eliza pašoka lovoje… Atsisėda, susisupa į antklodę, pariečia kojas. Suklusta. Durys. Lyg ir atsidarė.
-”Ak, Mantai, kiek gi tu dar vaidensies”- krenta.
Durys užsivėrė…
Vėjas išplėšė langą, jis su trenksmu atsidarė, pripildęs kambarį gaivios ryto vėsos, plėšdamas nuo karnizo užuolaidas. Pažiro šukės, kažkur dužo vaza, stiprus vėjo šuoras įsisuko į namus.
Eliza pašoko, uždarė langą. Visa drebėjo , kaip epušės lapas. Nuo šalčio? Ne. Ji vėl jautė mirties tvaiką- nieko ji nesakys Hariui. Nesupras. Pasijuoks. Bet ji tikra- tai Mantas. Vėjas- Mantas, švelnus, veržlus ir tuo pačiu – piktas. Kodėl jis nerimsta? Juk ji nekalta, viskas įvyko taip greit, jog ji net nespėjo suvokt, jog Mantas išėjo negrįžtamai. Kvaila, atsitiktinė mirtis- nežymi trauma, smegenų sukrėtimas, mirtis. Dabar jis nerimsta. Ji žino, tai tęsiasi jau pusmetis. Haris- jos pirmoji meilė- užpildė tuštumą. Niekas taip neguodžia, kaip naujai atgimę jausmai ir ji pasidavė. Juk ji tik moteris, kuri laukia. Laukia ir laukia- jausmų, glamonių, gražesnės ateities, velniai žino, ko dar tame šuniškame gyvenime. Visas gyvenimas vientisas laukimas, išsidėstęs į ilgą grandinę.
Štai tada ir prasidėjo. Pirmiausia košmarai, ne tik naktiniai, bet ir dieniniai. Ji bijojo, paniškai bijojo užmigti, bet ir nemiegodama ji sapnavo atviromis akimis. Visur ją persekiojo Mantas. Tai jis visu greičiu važiuoja automobiliu ant jos, o ji stovi vidury plento pakirstomis kojomis ir negali pajudėti, pasitraukti, ją kausto baimė negali šuktelti, kol sukaupusi visas jėgas pradeda rėkti ir prabunda šaltu prakaitu išpilta. Tai jis kyša ją į kažkokį didžiulį indą ir veria dangtį, o ji iš visų jėgų priešinasi. Prabunda ir rėkia nakties tamsoje. Tai… Visko neišpasakosi, jis kaltina ja, bet kuo?
…Statūs, slidūs akmeniniai laiptai be turėklų, pusiaukelė ir vienodai baisu lipti į viršų ar leistis atgal. Ir nėra nieko, kas tau padeda, nėra nieko, kas prilaiko, nėra jokios atramos.
Man, užspaustas ertmėje, beviltiškai raunasi lauk- negali, nepajėgia- ertmė per maža, sandari, tamsi, bet jis mato, mato lyg būtų tik po kupolu atviroje erdvėje. Pojūtis ir galimybė, kurios niekada nepatirtų Mantas. Pojūtis. Pojūtis musės, nežinia kaip įsiropščiusios į tarpą tarp dviejų langų ir negalinčios rasti tako atgal.
Mantas. Jos Mantas. Ji mato. Ji tai El- Iza. Jos drauge, jos kol kas drauge, neatskiriamos, kol kas. Ir ji El jaučia Izos būvimą. Tiesiog organiškai jaučia. Glaudžia ją prie savęs spausdama pagalvę, susikoncentruoja viename taške ir mato trečiąja akimi, mato Mantą, beviltiškai besiblaškanti ir padėti negali. Net vietos nepažįsta, kaip jis ten pateko? Iza nieko nesako, bet jos mato, jos abi mato Man. Pašoka iš lovos vėl išpilta šaltu prakaitu.
- O dieve, išsiveržia dejonė- kada baigsis košmarai. Bet ji mato, atmerktom akim mato Man- kūną, kuris blaškosi, nerimsta. “Gal gyvą palaidojom”- topteli mintis- “Juk ką ten, berods Gogolį rado apsivertusi karste…” Perdaug žemiška mintis. Iza tykiai paliečia El petį. Ji mato, taikliau jaučia- šviesą? Siluetą? Be priežasties, rodos, sunyko ką tik pražydusios gėlės žiedas- ko jis “užsilenkė” – nevalingai šmėkšteli galvoje vaikišku žargonu pašalinė mintis. O Tas stovi šalia ir moja Elizai žiedu. Ne ji nebijo. Prieina ir bando paliesti tą, kažką nematomą, bet jaučiamą, neapčiuopiamą, negirdimą, o gal girdimą? Ji grabinėja orą prie palangės…
Įsirėmęs į staktą Haris, nerimsta: “Matyt, “lunatikuoja.” Bijo ištarti net vardą. Negalima neatsargiai vardu prižadint lunatiko. Prieina, apglėbia pečius ir tykiai paguldo į lovą. Eliza sapnuoja pievą, margaspalviai drugeliai plazda aplink, gėlių jūra, saulės šviesa… Perdaug kaitri, perdaug, muistosi. Ji vėl mato Manto antrininką Tą- tai nuo jo sklinda šviesa ir artėja, artėja į ją visas šviesos, ugnies kamuolys. Ir vėl veriamas klyksmas. Haris purto ir žadina, Tas stovi ir šypsosi, sutelkęs vidinės emocijos pliūpsnį ties Eliza, nepaleidžia jos… Eliza karščiuoja, jaučiasi taip lyg stovėtų ant bedugnės krašto pasiekusi beprotybės ribą.
- Ne, Hari, ne –tai Mantas, aš žinau- murma nerišliai, kliedi…
Psichiatras apžiūri Elizą, bet nieko baisaus neranda- gal, sako padidėjęs jautrumas, koks nors stresas, nuovargis, nieko daugiau… Taip. Eliza žino, tai netiesa, ji iš tiesų mato beviltiškai besiblaškantį Mantą ir nieko negali jam padėti, nors ji jau pradeda suvokt, jog nėra Manto- yra tik Man ir Jis. Juk ji mato ir Tą, nes mato Izą.
Jis vaikšto be vietos, be teisės šioje žemėje(bet ne erdvėje) , jam niekas neleidžia (o kas galėjo uždraust?) trukdyti gyviesiems ( o kas yra gyvas?). Jei nėra mirties, tai nėra ir gyvenimo, tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Jis mąsto- jam nereikia mąstyti, nes mąstymas tik didžiųjų privilegija, o jų yra visur. Jam reikia vykdyti ir paklūsti ir nieko neklausti. Ir niekas jam neleido vykdyti Man valią. Man turi pamiršti viską, kas buvo, bet kodėl jis nepamiršta, kas Mantą riša su praeitim? Eliza? Jos šeštasis pojūti, jos nevalingas įsiveržimas į kosminę erdvę, jos sugebėjimas matyti Izą? Ir jį- Tą? Juk Eliza mato, kaip jis varsto duris, langus, gniaužo žiedą, girdi šlamesį, jaučia… Tai Iza per arti El. Tai ji kalta. Kodėl ji nenutolsta? Klausimai be atsakymo, retoriniai ir tiek. Jam nereikia atsakymo. Bet tik todėl El mato Tą ir Izą, O ją laiko vos ne beprote, o gal jau beprote. O kas tai beprotybė, kur jos riba?
- Hari, - sako Eliza eidama gatve- ar tau nešauna mintis einant gatve imti verstis kūliais? Pagalvojau, jei taip padaryčiau, laikytų beprote. Ar tai tik tokia menka riba tarp proto ir beprotybės?
Hariui tai nesuprantama, pasukioja mintyse pirštą prie smilkinio… Ir nieko nesako.
O Tas verčiasi kūliais! Eliza kvatoja. Tam nė motais, To niekas nepalaikys bepročiu… Tuo tarpu Haris įtariai stebi Elizą. Eliza ploja rankom:
- Dar, dar!
Haris verčia akis aukštyn: “O dieve!”
Staiga Iza lyg bando prisijungt prie To, bet El stveria ją paskutinę akimirką. Sustabdė. Šįkart sustabdė, jei tik galima sustabdyt neapčiuopiamą. Haris mato Elizos blaškymąsi ir tvirtai laiko ją už rankos. Krenta paskutiniai auksinio rudens lapai, klodami taką, vėjas šokdina juos kūliais…
-Kada tas prasidėjo?- klausia močiutė Hario?
- Nežinau tiksliai, močiut, - šnibžda Haris rankomis užsidengęs veidą.
- Kaip jis mirė?
-Kas?
- Kaip tai kas? Na tas buvęs Elizos…
- A-a- nežinau tiksliai, aš atradau Elizą jau po Manto mirties.
- Tu jį pažinojai?
- Nedaug…
- Koks tai buvo žmogus?
- Manau pavydus, Eliza vengdavo manęs.
- Taip, jis matyt pavydi ir dabar…
- Kaip tai?- išpučia akis Haris.
- Ogi taip, nerimsta, kerštauja, vaikšto ir vaikščios…
- Negi tai tiesa?
- Taip, bet yra būdas.
- Gal užpirkti mišias?
- Nepadės. Reikia nukirsti lavonui galvą ir padėti ją tarp kojų.
- Kieno kojų? Elizos?- pašiurpsta Haris.
- Tau jau visai protelis susisuko, numirėlio, numirėliui nukirst ir padėti tarp jo kojų.
- A-a-a – na jau tada tikrai visi šventieji sukils ir užsirūstins…
- Nesukils ir neužsirūstins, ne aš tą “išmįslą” sugalvojau- ne tu pirmas, ne tu paskutinis būsi tai padaręs, tai mūsų senoliai jau senai žinojo. Kito kelio nėra.
Eliza sapnavo būdelį, šaižiai besikvatojantį. Tada Haris laikė apglėbęs kirvio kotą. Ko nepadarysi dėl mylimos moters… Čakšt… Bekraujė galva nuriedėjo, Haris vos neišprotėjo. O Tas stovėjo ir žiūrėjo į egzekuciją- dabar Tas taps laisvas nuo Man, viso gero, drauguži. Man- tik kūnas, beviltiškai pasenęs kūnas.
Eliza išsivadavo iš košmaro, pabudo. Hario nebuvo. Išsiėmė iš šaldytuvo skardinę alaus ir nugėrė gurkšnį- šaltas. Keistas pojūtis, lyg kažko ir trūksta. Kažko neapčiuopiamo nėra šalia. Kažkas negrįžtamai išėjo, bet kas? Apsidairė: tos pačios gėlės, durys, tie patys daiktai. Ir tuštumos, juodos tuštumos pojūtis. Grįžo Haris. Visas nesavas, permirkęs prakaitu. Ji nieko neklausė, jis nieko nepasakojo.
Ir pirmą kartą ramiai miegojo Eliza, bet ne Haris. Jis matė Manto išsprogusias akis. Dvi. Trečiosios nebuvo, bet ar galėjo ją ir ja matyti Haris? Norėjosi verstis kūliais…
Tina Rein