Liūdna man – tavo obelys žydi,
Mezgas tie – ne pirmi – obuoliai.
Bėga syvai per šerdį... Į širdį –
Tik rasa, tik lietus – negiliai.

Negiliai, nes per žievę nesiekia,
Gal suvilgo lapus, gal šakas.
Bet juk žiedlapiai – vasaros sniegas,
Vaisių kritusį valgys bet kas.

Tau rasa sužibėtų kas rytą,
O lietus toks gaivus po kaitros...
Bet svaigsti baltumu aprėdyta –
Tavo lūpos ir vėlei kartos:

Kaip gražu, kada obelys žydi,
Mezgas tie – ne pirmi – obuoliai,
Bėga syvai per šerdį į širdį.
O rasa, o lietus – negiliai...