Kiekvienas ant kurpalio savo tempia,
O aš viena nuvargus ir nuskurus –
Degu tarsi Čiurlionio rankoj lempa,
Be savo veido, be kasdienio tūrio.

Esu aš nesuvokiamo likimo,
Jis skirtas man, bet be jokios tikrovės –
Tik ilgesys ir amžinas lėkimas,
Lyg būtų vidų mano kas sugriovęs.

Per amžius aš, tiesa pasivadinus,
Keičiaus ir glosčiaus prie kiekvieno kampo –
Nuo skęstančių asirų vandenyne,
Ligi šių dienų tikrovės išsitempus.

Tiesos juk būna ne viena lentyna,
Ji kaip svogūnas skraistėmis apėjus,
Su netiesa tampriausiai susipynus,
Kai įtampa pasiekia apogėjų,

Aš palieku kentėt ant savo kryžiaus
Ir ne metus, o šimtmečius ilgiausius,
Kol atskalūnas mirti pasiryžęs,
Vėl į žodžius manuosius įsiklauso.

Žmonių gudrioji padermė sumanė
Glaustytis su manim, ramiai mylėtis,
Bet ji savy nešiojas mintį seną,
Lyg nuo lietaus apsaugojantį skėtį,

Ir klaidžioja į šonus, ir be galo,
Vis nejaučia paklydus tarp brūzgynų,
Žmogus pamėgtą savo idealą –
Protu, jausmais nuo priešo aršiai gina.

O aš lieku gedėti ir ilsėtis,
Kol paklydimų visumą sutaršo
Akinančios tikrovės rankos kietos
Ir augančių nesutarimų karštis.

Aš čia esu ir aš judu į priekį,
Kaip laikas, kaip atominė esybė,
Nes su manim kaip lygi pasilieka
Visais kraštais sužydus neteisybė.

Tik aš žinau – kelionė ta be galo
Bus apgaulingais spinduliais sutviskus,
Tiesos žvaigždė liks toliuose įšalus,
Jos kelią puoš juodieji obeliskai.