Godžiai veriasi vakaro žiotys,
Gatvių pėdsakai greitai užgęsta,
Tik vitrinos palieka kvatotis,
Pasiklysti tamsoj ir nerasti.

Taip užmiega dangus viršum miesto
Su mažyčių džiaugsmų pardavėjais,
Su negyjančiom skersgatvių freskom,
Ir žibintais, užuodžiančiais vėją.

Taip pripusto į miegančius langus
Vakarykštės tylos nenutilusios,
Vėsūs vandenys gatvėse renkas,
Plukdo miestą už tūkstančio mylių.

Bokštų peiliai į debesis smelkiasi,
Visą dangų išlyja, taip tiršta.
Vėl sapnuoji kasnakt atsimerkdamas,
Kol užauga šviesa tau ant pirštų.