Lengvabūdžio drugio sparnais
sukandžiotą vielinę akimirką
radau tuščiame kampe.
Šaltą. Neišpainiojamai suraizgytą
penkiose vietose.
Gražią, tarsi miško pasakų gyvatę.

Per plauką nuo rytojaus
palikau iš šypsenos išlydytas
bedvases žirkles.
Aštrias. Pilnas pagiežos
laikinumui. Ir vielai.
Vielinei akimirkai, apraizgiusiai mintis...
Ir šypseną.

Krištolinis,
siaubo pripildytas juokas
aidi sukandžiotais perkirptų koridorių
labirintais ir ieško ramybės.
Ne čia. Ne kampe.
Ji liko surišta trečiame akimirkos mazge.