(Pasisakant prieš ketinimus Kaune iš Rotušės aikštės perkelti paminklus
Maironiui ir M.Valančiui)

Tautos istorijoj kartais minučių būna,
Kada nušvinta skaisčios žvaigždės,
O jų šviesa per šimtmečius nežūna,
Žmonėms gerumą dosniai skleidžia.

Dėkingieji jas gerbia, myli, mini,
Granito, vario paminklus pastato,
Gėlėmis puošia gražų atminimą,
Už klaidą ar silpnumą atsiprašo.

Didžiuojas Kaunas, kad jo širdy brangakmeniai du dega.
Valančius ir Maironis - du didžiavyriai čia.
Tarp dviejų upių pati švenčiausia žemė,
Nes taurią sielą ir poeto širdį joj saugo Lietuva.

Tiktai juodu paukščiu baugi žinia praskrido.
Elitas sako - miesto širdy jiems ne vieta.
Nuo šiolei Rotušė bus paskirta tik pokyliams, prekybai,
Galbūt dar kada nors sustos tikrų bajorų karieta.

***

Kai galvoje menkoj niekšystė gimsta,
Ją taip sunku išskalbti ar ištrinti,
Apimti niežulio nugriaut, nerimsta,
Užmiršta sąžinę, doresnę mintį.

Suktybei slėpti siuva painų rūbą,
Tikslus savuosius gudriai užmaskuoja,
Pirmi veidmainiškai paverkti skuba,
Šventumą tariamą įžūliai reklamuoja.

Tik šviečia ir viltis – dorų žmonių rūstybė,
Kuri žalčiams prašliaužt duris užtrenkia,
Klastingą uodegą prispaudžia ir nugnybia,
Neleidžia teršti ten, kur tautai šventa.