Medžių paunksmės klostėse – paukščių vaikai ateitį buria.
Dienomis, kai kaitra vėjyje sėkmę nusineša – jie miega.
Atgyja lietuj pliaupiant, bendrystėj sparnais mosuodami.
Taip buria paukščiai, kas dieną kantrumu gliaudydami derlių.
Be baimės ir širdgėlos – kitąmet vėl grįš su tikėjimu.
Daug mūsų vaikų buria ateitį ne savo lizduose: galgi sugrįš?
Vasara glosto galvas saulės numylėtiems – visus ji myli.
Atodūsiuose laukimas susukęs lizdą – augina viltį.