Aldona Vederaitė iš Pautenos

- Tu pilnai įsitikinusi, kad mes tikros papūgėlės? - paklausė viena.
- Nesupratau. Klausi, ar mudvi - mudvi?
- Klausiu, nes labai abejoju ar mudvi - mudvi.
- O kas dar galėtume būti?
- Nežinau, bet pasižiūrėk atidžiau - šita mūsų laisvė panaši į tarnybą. Tiek galim, kiek dziedulio smegenys leidžia. Kai jos mūsų nepastebi, atrodo, kad ir mūsų nėra.  
- Kaip jos galėtų mus pastebėti, jeigu nebūtume?
- O! apie tai nepagalvojau. Na, žinoma - kaip? Įdomūs tavo klausimai.
Prasmingi. Išgirdusi juos irgi jaučiuosi lyg prie kažkieno smegenų pririšta.
    
Šyptelėjau arba, anot Arvenos, šypt!, išgirdęs tokį tauškėjimą. Ir gera, kad papūgėlės užima bent nedidukę dalį gyvenimo, kuris dabar gan šykštus, atrodytų, tokiems niekams, taigi ir papūgėlėms išgirsti, o juolab jomis pasirūpinti, kad paplepėtų. O man gera, jos mane atpalaiduoja, išjudina iš sąstingio ir tą „šypt“ priimi kaip dovaną. Net ir tuomet, kai esi  muziejuje, kurį  kartais jau norisi pavadinti mauzoliejumi. Bet atsiprašau. Atrodo, kad sugebu išeiti iš Savęspi į pasaulį, kuris bendras visiems. Ir atsimenu, kaip Stasys Žlibinas laukė, kad pakviesčiau į balių. Bet ar pakviečiau? Neatrodo ar bent neskubėjau, nes labai norėjau, kad mudviejų pašnekesys pirmiausia pasiliktų, koks jis iš tikrųjų buvęs, kaip jis užrašytas. Ir, regis, pasisekė. Apsidairiau, bet Stasio jau nebuvo, bet vis tiek atsiminiau. Galbūt todėl, kad gero žodžio negailėjo ir štai „Kalba Vilniaus“ savaitraštis liudija:

S.Žlibinas
"Klausytojams( radijo) maga žinoti, kaip Jūs, tiek daug keliaudamas po Respubliką, lakstydamas po įvairiausias įstaigas, šnekindamas atsakingiausius pareigūnus, suspėjate pasirengti laidoms? Kalbėdamas  apie tėvą sakėte, kad laukiate kol labai pradės skaudėti. O dabar? Ar esama tokio skausmo, kuris nepraeina, žurnalistinio skausmo dirbant šioje redakcijoje."

Atsakiau  tuomet:

Aš
Šitaip klausdamas primenate, kiek nemažai žmogus  gali padaryti. Tačiau aš ne toks greitas. Būna juodų dienų, kai užsidarau savyje lyg minėti Jankelio ir Jenkeliuko akmenys. O dėl širdgraužos... Prisimenu, kaip labai nenorėjo manęs įsileisti į šią (laidų užsieniui)  redakciją. Viena iš priežasčių, kad ilgai dirbau tuomet jau nepopuliarioje „Tėviškės“ draugijoje. Esą, ar gali  būti ten doras žmogus? Įtarinėjimai, žinoma, palieka randus. Aš manau, kad dorų žmonių yra visur. Kai būdamas Dieveniškėse išgirdau kunigą Domą Valančiauską, cituojant Šv. Raštą, tai iškart patikėjau tų žodžių dangiškumu. O jie tokie: Dievą  mylintiems  viskas išeina į gerą.

S. Žlibinas
„Jeigu nebūtumėt žurnalistas, kokią profesiją rinktumėtės?"

Prisimenu: Stasys šypteli. Taip tuomet jis, bet dabar ir man it kažkas gabalą žvaigždės būtų į burną įmetęs. Į archyvo duris pasibeldė ir buvau tikras, kad jis sugrįžta kaip Tada, prieš beveik dvidešimt metų. Atidariau duris, ir – o Dieve! Pažįstama - nepažįstama, bet girdžiu:
- Gerai, kad surandu archyve. Šiaip tai tikrai būtumėt manęs nepažinęs, bet kai archyve... Čia atmintis geresnė.
- Ir vis dėlto?...  
- Ir vis dėlto Stasys Žlibinas neateis. Užsiėmęs savo baliumi. Jeigu neklystu, liepos 2 d. sukanka 75.
- Geriau, kad neklystumei, nes aš irgi taip manau.. Bet tiek to – neateis, vadinasi, interviu iki pabaigos neperskaitysime. Teks dainuoti,- pasakiau, o atėjusioji man tiesiog į veidą:

Spaudžia skausmas širdelę širdelę,
Kam išleidau mergelę mergelę.
Sugrįžk, sugrįžk, mergužėle,
Man be tavęs taip ilgu.

- Oi, Aldona! Betgi tai tu! Viešpatie, kaip tavęs pasiilgau!
- Džiaukis, kad pirmuoju numeriu į balių nepakvietei Stasio Žlibino. Antraip?.. Betgi gal dar, atsimindamas savo guzus, suvoki,  ką reikštų – antraip?
Nebežinau, kaip ji atsirado mano glėbyje - mažutė, išdykusi, kantri, mokant pyki ir mylėti.
- Aldona, tie tavo guzai tik smegenis praplaudavo. Dabar jose mažų mažiausiai įsitaisiusios dvi papūgėlės.
- Norėjau ir aš tapti Radijo karietos istorike, bet... bet kaip tau, taip ir man kažkas trukdo išvesti ją į kelią. Bet ar taip labai būtina, kad jinai ir beveik po dvidešimties  metu kaip tuomet – su anuoju Pranu ir ana Aldona Vederaite? Ar nepakaktų pakartoti kelionę, atsimenant ją.
- Atsimenant? Tu gali ją atsiminti?
- Betgi aš Aldona Vederaitė iš Pautenos. Žinau, kad ne pirmoji įsėdau į radijo karietą, betgi taip pat žinau, kad Tomas Vaisieta labai džentelmeniškas žmogus.
- Ar kas tuo abejoja?
- Perskaičiau tavo jau keturias atkarpas "Kelionės į balių". Nesi Dievo avinėlis, bet nemeluoji. Aha, jeigu abejoji, ką Tada ar Tuomet pasakęs  Stasiui Žlibinui, tai neabejok.

Aš
“O, aš jau paminėjau kai ką iš savo biografijos. Vien dėl to mano svajonė  neįgyvendinama . Norėčiau būti kunigu.. Ne dėl sutanos, dėl altoriaus... Kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas."
S. Žlibinas
“Liaudies patarlė  byloja, jog žodis kartais išskrenda žvirbliu, o sugrįžta jaučiu. Ar pritariate tai žmonių išminčiai."
Aš
„Gal ne apie kiekvieną žodį šitaip sakoma. Štai pacitavote laišką, kurį parašė Liepių šeima iš Šilutės. Man tie žodžiai - turtas, nuo jų atrodau gražesnis, bet stengiuosi suprasti, kad, Dieve, Dieve...koks dar  skurdžius esu Tėvynės ir Žmogaus žurnalistikoje. Mano žodžiai sugrįžo, kaip matome, laiškeliu iš visai kito Lietuvos krašto, kur dar reikės eiti.“

- Aldona, tu Dievo vaikas, - pasakiau imdamas  ją už rankos ir vesdamas į archyvą. - Nepyk. Archyvas ne radijo karieta, bet... bet čia labai daug pažįstamų. Net abejoju, ar galėtų tiek Radijo karietoje sutilpti.
***
Du kiškiu vydamas, nė vieno nepagausi.