Ką man sakai, drauguži mano, medi,
Ko šakomis apsunkusiom linguoji?
Iš vasaros gavai juk rūbą žalią žalią,
Lietaus ir saulės nestokoji.

Aš jau skiriu, kuris iš jūsų vakarais man ošiat
Ir nešat nerimą tamsios nakties,
Kuris prie mažo namo budit lyg prie lopšio,
Pilni švelnumo, tėviškos rimties.

Nenuoramos karpyti klevo lapai,
Kaip lėktuvėliai ruošias skristi.
Vėjas padvelks, ir sukas, blaškos –
Taip nori šakeles palikti.

Ten drebulė lapeliais virpa,
Kaip visados baikšti, drovi.
Ramindami prie jos palinksta  
Viršūnėmis beržai liekni.

Tik ąžuolas, iškėlęs galvą,
Virš visų žvelgia išdidus,
Gal eglei skundžiasi ir kalba,
Kad mato debesis sunkius.

O galgi ne, gal eglę guodžia,
Juk tiek kankorėžių jaunų
Globot ir supt per naktį ruošias
Eglužė ant ilgų šakų.

Būtų gerai žmogui žinoti,
Ką kalba medžiai vakarais,
Kada tamsėja, miškas ošia
Giliausių paslapčių garsais.