Akacijos žydi.
Žiūrėk, gal jau vasara
Metas nubraukti
Saulėgrįžų ašaras
Rasos pakelėse
Ir jas jau pažinom
Išmokom per daug
Dabar jau grąžinam
Po neviltį savo
Vaikams ir anūkams,
O viltį paliekam,
Tik kam dar nežinom...

Vaikeli, žiūrėk.
Kaip žiedai skaudžiai plakas,
Į dangus į langus,
Tarpusavy šnekas:
- Mes greit nužydėsim,
O jūs liksit medžiais,
Savam pilkume
Prasmegsite skradžiais iš gėdos
Į vasarą, rudenio vėsą ir lauksit,
Kol vėliai mes jums sužydėsim...

Ir mes taip, vaikeli.
Retai tesužydim.
Gyvenam pilkai
Ir net kartais
Pavydime sau to žydėjimo,
Žvelgiam į dangų
Ir krintam praradę jį
Tylūs po langu.
Lieka tik dygios
Akacijų šakos.
Jos lūkesčiuos mūsų
It vėjuje plakas...