◘ ◘ ◘ ◘ ◘ ◘ ◘

                                            Neišnykai dar, tu jau atsiradusi Būties Šviesoj,
                                           Rūta žalioji –
                                           Ir Vasarą, ir Žiemą po sniegu – esi esatyje rūta
                                           Žalia...

                                           Pas Viktorą Huho, yra filosofas toks,
                                           Viktoras jį, savo raštuos pavadino
                                           Ursumi...

                                           Tai Ursus, raštuos Viktoro Hugo,  
                                           Nepaneigė, kad motinystė gali būti
                                           Skaistume,
                                           Tačiau!
                                           Jis neigė, skaistumą tokį, motinai vaikelį jau, pagimdžius...

                                           O!
                                           Dvasininkija, tada,
                                           Neuždraudė minties šios – ir nežudė, žodžiu,
                                           Nenubaudė todėl ir filosofo to už mintį šią....  

                                           Mat, pjūvių cezario, nebūta tais laikais tada, po
                                           Saule – tai,
                                           Neišgimdžius motina,
                                           Žmogaus gyvybės formoj, būdama nėščia,

                                           Numirdavo kartu su vaikeliu,
                                           Šviesos saulutės vyzdžiams jo dar,
                                           Nepalietus... - - - - - - - - -


                                           - - - - - - -  Nereik aukoti nieko mylimiesiems – jeigu mylite,
                                                          Nereik tada aukot visai - o ne...

                                                          Mylėkite nuoširdžiai, šitai padaryti galite,
                                                          O jūsų kūnas, laikinas jis,
                                                          Laikinumą savo laiko – Meilei esamai ir neaukojęs
                                                          Atiduos...

                                                          Visokis daiktas, esaty kuris išnykti gali,
                                                          Dulkėmis
                                                          Apsineša,
                                                          O pradžių pradžioje nėra daiktų – yra šviesa

                                                          Tai kur gi, ir ant ko, galėtumėme rast nusėdusias tas dulkias
                                                          Pradžių pradžioj – ten, kur nėra daiktų?..

                                                          – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

                                                          Neišnykai dar, tu, jau kūnu atsiradusi Būties Šviesoj,
                                                          Rūta žalioji –
                                                          Ir Vasarą, ir Žiemą po sniegu – esi esatyje rūta,
                                                          Žalia...