Pakuok į ketureilius jausmą ir mintį -
Gal taip sutvarkysi beplūstantį srautą.
Norėtum save kažin kaip nuraminti,
Tačiau juk pasaulis negali baigt gausti.
Tada ir praverčia tau žodis kaip lukštas,
Kaip pumpuro kiautas, kovotojo skydas.
Ramybė...Gyviems jos dažniausiai pritrūksta,
Reikmių bendrą ligą mirtis beišgydo.
Gal tūkstantis, kitas praėjo pro šalį
Ir tavo vargai nei vienam neparūpo.
Viltis paskutinė - rimuotas raštelis
Į erdvę, į laiką, į amžiną rūką.
Ne čia, ne dabar! Ribos ankštos, spygliuotos
Po lašą. po skiemenį trupa ir trupa.
Jauti savo esmę skausmingai žaizdotą
Ir šypsniui gailiam besitempiančias lūpas.
Praeis. Taip ne vienas košmaras praėjo,
Tik reikia jį kruopščiai į žodį vynioti,
Kad jis sušnarėtų lyg nešamas vėjo
Pro užsklandą rūko į sekančią stotį.