Visas pasaulio laikas (III)

Visgi Ana buvo užsnūdusi ir neatsargus Gregoro judesys privertė ją pašokti. Moteris sumirksėjo ir amžino vakaro fane pastebėjo išskydusią Gao figūrą. Vedlys buvo pasiruošęs kelionei. Žmonės nusileido nuo kalvos, tačiau priešingai, nei galvojo Ana, nepasuko į tolumoje juoduojančius urvus. Gao patraukė link kairėje tamsuojančio masyvo, jo viduriu driekėsi jau amžiams sustingusi terminatoriaus linija.
- Maniau susitarėme tikrinti viską iš eilės, - prisivijęs Gao pastebėjo Gregoras.
- Nebereikia. Aš galvojau apie mūsų pokalbį. Kiekvienas chri žino tą vietą, kurios jūs ieškote. Tai... tai keista vieta, mums pataria ten nesilankyti.
- Kodėl tuomet sutikai?
- Pataria - tai neįsako. O be fanatiško Šari mokymo skleidimo... Aš smalsus, - pirmą kartą nuo kelionės pradžios, Gao balse nuskambėjo kažkas panašaus į ironiją. Gregoras sutrikęs tik sumirksėjo.
Nusileidus nuo kalvų, prieš keliautų akis nusidriekė keistas peizažas. Rytuose plytėjo tamsus ežero paviršius, jo vandenyse žaidė saulėlydžio atspindžiai, tačiau pats vanduo buvo šaltas ir nepermatomas. Lygus kaip stiklas. Negyvas vanduo. Ana stipriau susisupo į vilnonį apsiaustą, atrodė, jog vien žiūrint į tamsią gelmę iš kūno dingsta visa šiluma.
- Kur toliau, - pasidomėjo Gregoras.
- Mums reikiamas kalnynas tiesiai už ežero. Suksime į vakarus, ten vėl kilsime į kalvas ir apeisime ežerą. Vietovė ten raižytą, tačiau jei viskas bus gerai, tikslą pasieksime per penkis, gal per šešis miego ciklus.
- Gaila nėra valties, - sumurmėjo moteris.
- Ežere yra... gyvūnų. Jie pakankamai dideli, kad nebijotų mano šautuvo, - atsakė Gao.
- O kodėl negalėtume apeiti iš rytinės pusės? Juk šitaip būtų gerokai arčiau, - paklausė Gregoras. Iš tikrųjų, rytinė ežero pakrantė baigėsi sutemose, tačiau matėsi, kad ežero krantas ten sukasi ir eina lygiagrečiai jų maršrutui. Gao atsakė tik po ilgokos pauzės:
- Aš niekada nekeliavau ta puse. Be to, ten jau sutemos. Ir dar: mes negalėsime eiti ežero pakrante, ji per daug raižyta, tai reiškia, kad gali tekti įžengti į amžiną naktį...
- Mes iš Vidurdienio... Spinduliuotė paprastus gyvūnus ten pavertė žudymo mašinomis, manau sugebėsime susidoroti su porele patamsyje besiveisiančių morlokų, - nusišypsojo Gregoras.
- Jis teisus, - pritarė Ana, - keliaudami aplink prarastume dešimt ar daugiau dienų. Negalime sau to leisti.
- Aš negalėsiu ten garantuoti jūsų saugumo, - lėtai pasakė Gao, - niekas negalėtų.
- Nemanau, kad to prireiks. Turėtume spėti apsisukti per vieną... miego ciklą, - atsakė Ana, - dabar reikėtų pailsėti.
Keliautojai užsikūrė laužą, užkando vakarykštės mėsos ir sukrito po kažkokiu fantastišku krūmo-medžio hibridu, kuris tiesė šakas į juoduojantį dangų, mėgindamas vėduoklės pavidalo lapais sugauti kuo daugiau saulės spindulių. „Niūrus pasaulis, jis neturėtų toks būti. Viskas taip... neteisinga“ - prieš užmigdama dar spėjo pagalvoti Ana.
- Kodėl jūs taip bijote praeities? - paklausė Gregoras.
Gao atsiduso:
- Mes nebijome praeities, nebijome ir ateities ar dabarties... Mes bijome paties laiko. Jo kaitos.
- Bet juk tai neišvengiama... Tai taip įprasta kaip... - Gregoras užsikirto.
- Kaip kad saulė teka rytuose, - tyliai užbaigė Gao.
- Vis tiek nesuprantu, - papurtė galva vakarietis.
- Dabar mes gyvename ramiai. Mes atsisakome tam tikros pažangos, apribojame save, tačiau tai netrukdo mums gyventi, kurti meną, juoktis. Mūsų mokymas - ne religija, tai tik tam tikras nusistatymas... Senovėje buvo toks žodis: „Nuodėmė“. Mums tai tapo laiko sinonimu. Mes to atsižadėjome, o tai ką jūs norite rasti, viską gali apversti aukštyn kojomis. - Gao nutilo ir įmetė sausą medgalį į vos rusenantį laužą.
- Kad ir ką rastume saugykloje, tai nepajudins saulės danguje, be reikalo baiminies, - šyptelėjo Gregoras, - mes nepavojingi tavo branginamam mokymui.
Gregoras išsitiesė ant žemės, pasikišo rankas po galvą ir įtikinamai užknarkė.

* * *

- Kažkas krebžda, - ramiai tarė Ana.
Jie buvo nuėję jau daugiau, nei pusę kelio, kuomet gilūs fiordai privertė keleivius pasukti gilyn į naktį. Iš pradžių atėjo šaltis. Po to - tamsa. O dabar kažkas krebždėjo po kojomis. Priekyje ir už nugaros. Žengus dar kelis žingsnius, žemė po kojomis tapo korėta ir trapi. Krebždesys peraugu į lengva vibraciją.
- Bėk! - riktelėjo Gao ir pamėgino žengti pirmyn, žemė po jo kojomis pavojingai įlinko, tačiau išlaikė. Gregoras svyruodamas taip pat yrėsi pirmyn. Būdama kur kas lengvesnė už Gregorą, Ana lengvai pasiekė tvirtesnės žemės kauburėlį, visai netoli buvo ir Gao. Gregoras kapanojosi maždaug už dešimties metrų, grumstai riedėjo jam iš po kojų ir dingo tamsiose skylėse, kurios vėrėsi žemėje, o krebždesį ir vibracija dar papildė ir aukštas, beveik ultragarsinis čirškimas. Nelabas ir labai alkanas. Staiga visa aikštelė smuktelėjo žemyn per gerus penketą metrų. Gao ir Gregoras nugarmėjo žemyn. Iš pradžių jiems pasisekė, jie sugebėjo išsilaikyti ant po jais buvusių žemių ir molio krūvų, tačiau perdžiūvę grumstai vis dar riedėjo, vibravo ir smukčiojo, grasindami nusviesti vyrus į patį duobės dugną, kuriame krebždėjo ir liulėjo neišvengiama ir skausminga mirtis.
Gregoras pažvelgė žemyn ir vos nesusivėmė. Prieblandoje matėsi kažkokie linguojantys siūlai, išblyškę, vietomis išmarginti pilkšvai rausvomis dėmelėmis. „Visai kaip aktinijos čiuptuvai“ - nei šį nei tą pagalvojo Gregoras, nors jis labai miglotai nujautė kas ta aktinija ir kur gyvena.
Ana judėjo profesionaliai. Lengvai išvyniojo virvę ir žengė prie duobės krašto. Pasiruošė. Neleido sau galvoti apie tai, kad nepajėgs vienu metu ištraukti abiejų vyrų, neįsileido minčių, kad aplink nėra nieko, prie ko ji galėtų pritvirtinti virvę. Veikė mechaniškai ir tiksliai. Neprisimindama, kad suspės ištraukti tik vieną, o kitas nugarmės į tamsą.
Sviedė virvę. Pajutusi, kaip ši įsitempė nuo svorio, įsirėmė kojomis į žemę. Judo kaip trūkčioja virvė, kuomet ja kopiantis vyras atsispirdavo ir prisitraukdavo. Netikėtai išgirdo siaubingą Gregoro klyksmą, kai jis prasmego žemių krūvoje, o išalkusios siurbėlės lyg grąžtai įsisuko į jo raumenis, trupindamos kaulus ir plėšydamos audinius. Ana negalėjo užsikimšti ausų, laimė Gregoro plaučiuose greit baigėsi oras, o po keleto sekundžių nebeliko ir paties Greogo.
Iš duobės išniro Gao ranka, įsikibo į trupantį kraštą ir prisitraukė paskutinį kartą. Iš pradžių Gao atsiklaupė, tada lėtai, raukydamasis, atsistojo. Ana mechaniškai suvyniojo virvę ir užsimetė ją ant peties. Akys buvo tolimos ir sausos, o kuomet pažvelgė į šalia stovintį vyrą, jose žėrėjo neapykanta.
- Kodėl mane? - teištarė Gao.
- Nes tik tu žinai kelią į saugyklą, - paprastai pasakė mergina. Tada susmuko ant žemės ir ėmė ramiai, nepertraukiamai verkti. Duobėje, tarp kirminų, net ten Gao nesijautė toks bejėgis ir išsigandęs. Jis lėtai susirinko daiktus, nusiplovė nubrozdinimus, dukart bandė užkalbinti Aną, tačiau nesulaukė atsako. Galų gale moteris pakilo ir patraukė link, regis jau ranka pasiekiamo, kalnyno, lanku apeidama įtartinus, sausos žemės lopinėlius. Gao nušlubčiojo iš paskos. Po kurio laiko, neatsisukdama Ana paklausė:
- Ar Šari mokyme yra pasiaukojimo simbolis?
- Manau jis yra visuose mokymuose, - atsargiai tarė Gao.
- O paaukojimo, vardan kitų išgelbėjimo?
- Aš gerbčiau žmogų, galinti priimti tokį sprendimą, - atsakė Gao, džiaugdamasis, kad Ana neatsisuko ir jam neteko žvelgti jai į akis.
- Aš mylėjau jį, jis mane. Tai savaime suprantama, kai kartu tiek išbūni. Ir aš paaukojau jį vardan tavęs, žmogau iš slėnių, - su įsiūčiu balse pradėjo Ana. Staiga ji atsisuko ir žengė prie Gao, - vardan vilties, kuria jūs, pasipūtę filosofai, galite suteikti mano tautai. Kai mes pasieksime saugyklą, tu padarysi viską, kad panaudotume rastas žinias mano žmonių išgelbėjimui. Kitaip aš pati įmesiu tave tiems padarams duobėn!
Ana apsisuko ir nužingsniavo pirmyn, o Gao galvoje sukosi begalė vaizdų ir, galbūt, pirmą kartą gyvenime jis nežinojo kas yra teisingumas ir garbė. Pirmą kartą Gao pagalvojo, jog tai ne visada tas pat.
Lavonas