Vidurvasaris –
Vėjas jau kitaip prašneko.
Taip švelniai jau nebekužda lapijoj.
Paseno ar pavargo – nieks nesako,
Tik kartais sukaukia prieš lyjant.
Ir gėlės pievų nulenkė gražumą,
Prieš dalgio lemtį – niekur nepabėgt.
Vidurvasaris – varpos tyliai šniokščia,
Brandina duoną ateities...
O varlės irgi jau pavargo –
Daug paaukojo ašmenys gandrams.
Va, jie – tai lizduose klegena –
Šeimyna auga – sparnuose plevent.
Gal jų sparnai išsaugos mūs tėvynę?
Vaikučių būrį atskraidins...
Vidurvasaris – saulė kyla –
Ir viltyje vis leidžiasi, žadėdama sugrįžt.