Kelionė į balių III
Prieš Jonines
Net nepastebiu arba gal nenoriu prisipažinti, kad archyvas vis daugiau pasiglemžia mano laiko. Svarbiausia priežastis, matyt, kad savo laike jau pasidariau neapsukrus – laikas praeina, kaip visuomet – nei pasiskubindamas, nei lėtėdamas, tačiau kojos, rankos ir net smegenys jau nesuspėja kartu su juo. Kad ir kaip besistengtumei, tačiau fizinė žmogaus būtis privalo verstis savais dėsniais. Gal todėl prieš Jonines vis dažniau sužiurdavau į dangų, aptrauktą lietingais debesimis, o šventės išvakarėse Jonui iš Griškabūdžio parašiau:
Sveikinu, Jonai.
Linkiu Tau ko geriausio.
O šios dienos laukiau, nes jau anksčiau reikėjo suprasti, kad man iš svetainių, o ypatingai iš šios, jau senokai reikėjo išeidinėti. Dar čia kurį laiką pasiliksiu kaip pasyvus stebėtojas - jeigu kas sveikinsis- pasisveikinsiu, o šiaip tai ne man tau pasakoti, kad Joninės tokiam prisipažinimui labai tinkamas metas- saulė aukščiau jau nepakyla.
Beje, pasilieku būti dienoraštyje, bet ar ilgai, irgi nežinau, nes saulutė jau vis žemyn, o aš bandau įsikurti kitoje svetainėje.
Antras laiškas parašytas nesitikint, kad kam nors būtų įdomus, todėl įkėliau į dienoraštį, palikdamas kelias dienas neužverstą.
Su švente, būkim laimingesni!
Ne visuomet laukiame, ko norime.
O šiemet Joninių laukėme turbūt visi. Net ir darželinukai - jiems irgi nereikės eiti į darželius.
Na, o man tai tinkama proga pasakyti, kad ne tik Saulė jau nekyla aukščiau, bet AŠ taip pat.
Iš aktyvesnio kūrybinio gyvenimo išeinu. Bandysiu dar pabūti prie dienoraščio, bet man irgi dabar svarbiau su juo būti kitur.
Daug kelių kelelių buvo, o paliko vienas - pats plačiausias ir įspūdingiausias... Eidamas juo stengsiuosi nieko neužmiršti ir iš čia, \"Rašyk\" sutiktųjų. Jeigu kažkas mano, kad čia turiu nors vieną nemielą man žmogų, tai, žinoma, labai klysta.
Atsiprašau.
Bet miške laužų nekūrenkime.
Man atrodo, kad ir \"Rašykai\" , net Joninių nesulaukę, sudegino ne vieną ne tik kūrėją, bet ir ŽMOGŲ.
Dienoraštis
2011-06-23 21:38
Nelinksma, kaip ir danguje, į kurį žiūrėjau spėliodamas lis ar ne, juolab, kai lietaus – bent viršum Vilniaus Balsių - jau tikrai nebereikia. O papūgėlės vėl:
- Ha! Pasimetė žmogus.
- Ne jo kaltė. Toks amželis. Atsikeli nuo stalo jau spėjęs užmiršti ką valgęs - gėręs. Bet kodėl tu taip - „pasimetė žmogus\"?
- Atrodo, kad užmiršęs, ko įslinko į archyvą. Pašaukim kartu: Dzieduli, aūūūū! Turbūt ieškai „ Kalba Vilniaus“ su interviu iš 1993 metų. Dzieduli, atkusk! Čia atėjus nūdienos dalykai neturėtų rūpėti.
- Taip manote? – atsiliepiu ir iš tikrųjų išgirstu Stasį Žlibiną, kuris klausia būtent kaip tuomet. Tik aš pats, regis, priimu jo klausimą kitaip - lyg atėjo pažaisti, smagiau laiką jaunesniuose metuose praleisti.
S. Žlibinas:
“Kokie jūsų kaip redaktoriaus, o galbūt ir asmeniniai ryžiai su užsienio lietuviais? Ar gausus redakcijos paštas?“
AŠ:
“Paštas Guodos Litvaitienės žinioje. Tiesa, savaitę ar dvi juo rūpintis buvo patikėta man. Tačiau po keleto bandymų parašyti laiškų autoriams - pasitikėjimas išnyko. Pasirodo, jog nemoku rašyti laiškų, nemoku išreikšti redakcijos kolektyvinės nuomonės. Ir ačiū Dievui, nes iš tikrųjų jaučiu, kad nepaklūstu nei didesnių, nei mažesnių „ komunų“ dvasiai. Čia, mano galva, įdomiausia, kad sakau taip aš, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos auklėtinis.
O paštas sumažėjęs, jis kupinas bėdų ir liūdesio - klausytojai labai skundžiasi, kad blogai mus girdi. Štai ką rašo Irena ir Eugenijus Slavinskai iš JAV:
„Jūsų valandėlė yra labai laukiama mūsų namuose. Ir būna didelis nesmagumas, kai dėl mums nežinomų priežasčių jų negirdime. Būkite sveiki, drūti ir vis leiskite mums žinoti, kas dedasi Tėvynėj.“
Todėl sakau, kad ryšiai ne kokie: myli ten mus, kasdien laukia, bet eteryje dažnai ūžesys. Ką galiu padaryti aš ar, sakykime, Andrius Užkalnis, kad mus geriau girdėtų? To vyrelio bent balsas galingesnis. Man belieko tik liūdėti kartu su Jonu Lianga, Vladu Bilevičiumi, Regina ir Jurgiu Mikailais, su daugeliu kitų klausytojų, kurie tapo artimiausiais žmonėmis. Manau, kad mūsų redakcija yra svarbus akcentas valstybės politikoje. Išeivijos pasitikėjimas tautos išrinktaisiais - pašlijęs. Vis dar pasako: ačiū, ačiū už jūsų žodinę meilę mums, bet jau neužmiršta paklausti - kodėl, mielieji, nepaspaudžiate tokio mygtuko, kad imtuvuose pasigirstų normalūs radijo balsai iš Lietuvos.
Tik Audrius Braukyla neriasi iš kailio, reikalaudamas ir prašydamas redaktorių, kad šie mažiau kištų reporterinių įrašų, kad perpasakotume Lietuvos gyvenimą iš studijų savo privačiais balsiukais.
Stasys Žlibinas:
„Kokios temos labiausiai domina mūsų išeivija?
Minutė, kita, tačiau vietoje mano atsako - archyvinė tyla. Išgirdau Stasio klausimą, bet į akis sužiro vienas po kito draugai, bičiuliai, bendradarbiai iš to jau atitolusio laiko. Jų daug, gerokai daugiau, negu ką ik išvardijau, bet štai Marius Šlapakauskas. Sunkiais žingsniais nutaušku prie uždegtų karsto žvakių. Žiūriu ir negabu pažinti - Mariau, negi tu? Negi tu, kuris visu dešimtmečiu už mane jaunesnis? Kaip tai įmanoma? Tu su žvakėmis, o aš su gėlėmis. Sudiev, brolau! Nepyk, kad net nepersižegnojau atėjęs. Tik dabar ant rankos matau rožančių. Išeidamas būtinai persižegnosiu. Būtinai.
- Dzieduli, aūūū! - išgirstu papūgėlę. - Dėdė Stasys nori žinoti...
Susikaupiu, pakeliu aukščiau galvą ir jau vėl kai prieš tuos beveik dvidešimt metų:
AŠ:
“Manyčiau, tėvynės tema, nes mūsų laidose apie kitką bemaž nebūna. Žinoma, pirmiausi žinos. Regis, dar ne taip seniai klausytojai gėrėjosi puikiu šio darbo meistru Edvinu Butkumi. Gražiai eteryje pasirodė Audrius Matonis. Dabar žinios irgi iš dviejų burnų – iš Rimos Jakutytės ir Audriaus Užkalnio. Na, o aš su savo žmoniškųjų bėdų tema – visuomet laidos uodegoje. Toks jau esu.“
- Jaučiu, kad pavargote, - atrodo girdžiu Stasį Žlibiną ir lyg guodžia: - Pailsėk, Pranuci. Kai interviu jau archyve, niekur nedings. Juk ne karo metas. Pailsėk...
- Aš tą, Stasy, regis jau daru. Tik galbūt reikėjo tai daryti gerokai anksčiau...Ir į balių kviesti taip pat anksčiau.
- Į balių? - sužiuro į akis pašnekovas.