Filmų naktis

Šeštadienis, o taip pat ir sekmadienis prabėgo labai greitai. Nežinau kodėl, bet atrodo, kad visame bendrabutyje likau tik aš viena. Jei gerai prisimenu. Rimtai pasvarsčius galiausiai priimčiau tokią nuomonę, kad savaitgalį praleidau viena bendrabutyje, bet tai jau kita istorija. O dabar sugrįžkime prie sekmadienio vakaro. Kaip ir sakiau, visi grįžo sekmadienio popietėje. Tada bendrabutyje prasidėjo gyvenimas. Iš visų kambarių sklido įvairiausia muzika. Nuo sunkiojo metalo iki klasikos. Buvo sunku neklausyti. Išgirdau net porą akordų gyvos muzikos, bet instrumento taip ir nepavyko išsiaiškinti. Gal sekmadienį būčiau ir praleidus tykiai, jei ne mano naujoji draugužė, kuri (net nežinau, kaip ji iškrapštė, kur aš gyvenu, juk tikrai jei to nesakiau, argi?) pasirodė mano kambaryje apsiginklavusi filmais ir spragintais kukurūzais. Am, jos lyg ir nekviečiau, bet negi išprašysi?
- Sveika, Aura. Tikiuos nesutrukdžiau. Sumaniau palankyti savo naująją draugužę ir praleist su ja vakarą, kadangi penktadienio vakarėlį praleido. Nors jis ir nebuvo toks ypatingas. Žinai, toks vienas vaikinas nusigėrė, kad pradėjo šliaužti keturiomis, o mokyklos prezidentui teko viską tvarky...
- Man būtų visai smagu paklausyti visų tavo istorijų, kaip nemėgsti prezidento, bet rytoj į mokyklą.
- Na ir kas? Juk pamokos prasidės tik vienuoliktą ir tai tebus tik trys. Bent vieną dalyką Gabrielius padarė gerą.
- Kaip tai tik trys?
- O ko čia nesuprast? Trys pamokos po 45 minutes plius 2 pertraukos po 10 min. viso 155 minutės sėdėjimo mokykloje. Paprasčiausia pradinio lygio matematika. Negi taip sunku suprast? Vasara dar tik baigės ir aš, kaip visi kiti mokiniai, nesiruošiu be antradienio pradėt galvot. Tad, atsipalaiduok ir pasinerk su manim į visos nakties filmų maratoną. Tikiuosi nešiojamą turi?
- Nemaniau, kad mokykla tokia, - buvau tokia sutrikus. Mokykla prestižinė, o mokiniai... net nežinau kaip apibūdinti.
- Ei? Aš klausiu. AR TURI NEŠIOJAMĄ, PER KURĮ GALĖTUME ŽIŪRĖT FILMUS? – Fausta tikrai nekreipė dėmesio į namo minčių nuklydimus.
- Nešiojamą? Ai. Turiu. Ten lentynoj...
Kol aš plaukiojau gilioj minčių jūroj, Fausta iš mano kambario padarė kino teatrą. Projektorius ir didelis ekranas ant mano sienos (gerai, kad nebuvau pradėjus ant jos piešt), garso kolonėles. Ir kas galėjo pagalvot, kad kažkas turi projektorių iš mokinių? Žinoma, ji atsivilko ir spragėsių bei be mano leidimo pakvietė porą vaikinų žiūrėti kartu. Pagal ją, dviese –gerai, trise – neblogai, keturiese – rojus. Gal ir būtų buvę visai neblogai, jei ne faktas, kad vienas iš vaikinų dar rugsėjo pirmąją mane labai suglumino ir prisipažinėjo.
- O kokie žmonės!. Fausta, malonu, kad pakvietei į kas mėnesinę filmų naktį, per vasarą man jų lyg ir trūko, -  nepažįstmas vaikinas apkabino Faustą taip, lyg jie būtų pažįstami visą amžinybę.
- Žinai, Matai, galėjai bent žinutę ar kokį el.laišką sukurpt ir atsiųst per vasarą, - ir davė neblogą niuksą Matui.
- Jei būčiau žinojęs, kad manęs taip pasiilgsi, būčiau tau ir savo nuotrauką palikęs tau. Povilai, ko stovi kaip stulpas? Negi nepasisveikinsi?
- Labas.
Matas ir Fausta nusijuokė, o stovėjau suglumusi.
- Senasis mūsų Povilas, koks buvo toks ir liko. Fausta, tu mūsų revoliucioniere, vis dar kuri planus kaip nuversti prezidentą? Tavo žiniai, mudu balsavom už tave. – pridūrė Matas.
- Kaip miela iš jūsų pusės, bet kaip matai tai nepadėjo.
- E, chem... Kaip pastebėjau, jums labai patinka šnekučiuotis, bet negi jūs mano kambario neužėmėt, kad žiūrėtume filmus? – pasiteiravau, nes jau nusibodo stovėt vos ne tarpduryje.
- O kas gi šita mergiotė, zyzianti dėl kambario?
- Čia mano klasiokė Aurelija.
- Matai, čia ne pati, kurią penktadienį kabinai? – pagaliau prabilo ir Povilas.
- Tai štai kur aš ją mačiau...
- Žinai, ir man būtų įdomu sužinot, ką tu veikei, - matėsi, kad Mato laukia ilgas Faustos moralas.
Kol Fausta ir Matas įnirtingai aiškinosi santykius, aš nusprendžiau, kad reikia įjungti kokį filmą, Povilas man irgi pritarė, nes net padėjo išrinkti. Gal penkias minutes rinkom filmą, nes Fausta per vasarą buvo prikaupusi nemažą filmų kolekciją, TIKRAI nemažą. Konfliktui nurimus, įsitaisėme ant mano lovos, išjungėme šviesą, kad pasijustume lyg kine.
- Teprasideda filmo seansas. Turiu jus įspėti, kad filmo metu nebus pertraukų, tad atlike reikalus dabar arba laukite pabaigos, - po keistos įžangos filmų naktis prasidėjo.
Net nepamenu kiek filmų peržiūrėjome, kai pradėjo švisti ir mirtina bendrabučio tyla pavirto į ryto triukšmą. Visi ėjo į vonias, girdėjosi vandens bėgimas iš čiaupų, plaukų džiovintuvų burzgimas. Nors, kaip Fausta sakė, kad pamokos prasidės tik vienuoliktą, bet matosi, kad įprastas ritmas visiems buvo malonesnis. Kad ir mums keturiems. Visi užmigom, bet vis tiek atsikėlėme apie aštuonias. Ir kas pasakytų, kad mūsų biologinis laikrodis streikuoja? Kad ir kaip nenorėtume į mokyklą, organizmas vis tiek diktuoja savas sąlygas. O kalbant apie visą pasibuvimą...Buvo gana linksma. Sužinojau, kad Matas pažįsta Faustą nuo 10, o su Povilu jie susipažino, kai Fausta buvo šeštoj klasėj, o Matas – septintoj. Taip. Jie abu vyresni už mus, bet tik metais. Kaip supratau, Matas tikras Faustos vaikystės draugas, gal dabar ne taip zuja kartu kaip anksčiau, bet laisvai ir nevaržomi išsipasakoja savo bėdas. Ir viena paslaptėlė. Gal prieš metus, kai Fausta pradėjo rūpintis vaikinų reikalais, Matas ir Povilas giliai susimąstė, kaip apsaugoti savo draugę. Ir nutarė, kad visus vaikinus reikia šiek tiek paegzaminuoti mokyklos mastu. Jų padėtis (žinoma, kad ne materialinė), kiek pažengę, (šito aš nesupratau). Jie ilgai egzaminavo, bet Fausta vis tiek išspruko į pasimatymą. Žinoma, viskas buvo gražu ir panašiai, kaip rašo knygose, bet Fausta taip ir liko nebučiuota. Kiek supratau tas vaikinas išsigando Mato ir Povilo. O kalbant apie mokyklą. Visi trys, kai sužinojo, kad galima pereiti į šią naują mokyklą, net nedvejodami užsirašė egzaminams ir dabar mokosi čia. Tai jie čia visi jau ir mokosi metus, o dabar jau prasidėjo ir antri. Kažin aš kada turėsiu tokių draugų?
Velniava, nemaniau, kad vėluosiu. Aš tik padėjau galvą ant pagalvės užsimerkiau, atsimerkiau, o jau buvo pusė vienuolikos. Tik mane tokia sėkmė telydi... Gerai bent tai, kad Fausta manęs nepaliko ir ištiesė pagalvos ranką.Žinoma, vos suspėjau apsisukti. Buvo didelė tikimybė, kad pavėluosim, bet laimė šįkart nusišypsojo mums. Buvo Fizikos pamoka. Reikalaujanti daug smegenų ir gilaus suvokimo. Ak, Fizika ne man. Maniau sėdėsiu viena, bet Fausta labai noriai pasisiūlė būti mano partnere. Pasigyrė, kad sugeba sukelti įdomias situacijas per laboratorinius. Ir pasirinko tokią vietą, kad galėtų stebėti Gabrielių ir jo veiksmus. Įdomu, gal vietoj antipatijos, mano draugužė jam jaučia simpatiją? Fausta, lyg kiaurai mane permačiusi, labai aiškiai pasakė, kad ji čia atsisėdo, nes jos rega prasta. Suprantama priežastis. Aš daryčiau taip pat.