Kokia tu didelė vaikystės sapnuose!
Tu tarsi šviečiantis kvadratas lango,
sodybos tolimos graudus šešėlis...
Tu amžina kaip šuliny vanduo
ir nesibaigianti,
tarytum austas takas ant grindų.
Tave turėjau visą dienomis ir naktimis,
laikiau mažam delne
lyg stebuklingą trupinį,
tikėjau tavo galiomis
ir nemirtingumu,
tikėjau rankų šiluma
ir karšta duona,
o nuovargis praeinančios dienos
man buvo tarsi džiaugsmas didelis,
kaip nesibaigiantis glėbys artumo,
kaip amžina sala,
su metais vis mažėjanti...

Tu didelė vaikystės sapnuose
ir šiandienos tikrovėje - neišmatuojama.