Prošvaistės
Pats liūdesys pro lapų stogą
Laimingas šyptelės kaltai.
Šlaite atlėgs šešėliai sliuogę,
Ir pienėm plykstelės krantai.
Iš nevilties, iš ūko marių,
Nuogi išnyra ežerai
Prieš mėlynas dausas, ir dera
Jų sielai saulės apdarai.
Ar sau linkėjai rūko žodžių,
Perlinio kiaukuto dainos...
Miglotą būstą saulėm skrodžiu.
Sausra įskaus ir įdienos.
Valia, dulkėto kelio diržo
Sagtim sukandus negalias,
Dar kruvinom nuo kirvio biržėm
Eglaičių tuntą išsives.
O jei išnyksim čia. Tėvyne!
Gal mes vien mokyti gudrių.
Nejau tik tam tebuvom gimę.
Bet štai vėlu. Plasnot turiu.
Iš vakarų žaliom viršūnėm
Variniai žvaga spinduliai.
Žalia tamsa šaltiny tūno
Po ąžuolų šaknim giliai,
Bet po gaisų sparnais pavojus
Paliauja spengęs negerai.
Ir tik žvaigždė užsisvajojus,
Tik toliuos žemės žiburiai.