(4O)

Nedaliju savęs į akmenis - akmenėlius,
Bet jų pakanka, kad nukrisčiau,
Pataikydamas ten, kur protingiau nebūti -

Taškausi po bažnyčias, net altorius jų,
Užmiršęs, kad ir Dievas
Ateina kartais paklausyt mano maldų.

Tuokart neskauda, tik vėliau,
Kai žaizdos pradeda jų gyti,
Kuomet paklausia iš toliau – arčiau:
- Kam reikė šitaip skaudžiai akmenis svaidyti?

Tuomet ir mano dvasioje atsiveria kaltė -
Sugrįžę akmenys vėl prašosi į širdį:
- O tėve mūsų, grįžtame iš ten,
Kur tau panorus daug griuvėsių pasilikę...
Pelėda