Seniai nerašiau
Seniai nerašiau.
Ir visai ne todėl, kad pavargęs buvau kelyje.
Gyvenau kalnuose, – ir stebėjau, kaip pateka saulė,
Kaip prabunda viltis, savimi dovanodama naują tau dieną...
Kai būsi tu paklydus didmiesčio triukšme,
Kai jausmas keistas, svetimas ir šaltas
Įtrauks į beprasmybės srautą, – tu prisimink,
Dėl ko tu gyveni, kas dar gyvenime tau liko tikro...
Vieni sakys, kad tu graži,
Ir mes po kojomis netikrą meilę,
Kiti, – kaip vagys, – vogs tave nakčia,
Ir pirks tave, kaip kad pigiausią prekę.
Beprasmės dienos lėks keistu ratu,
Ir tau atrodys, kad tai laimė...
Bet pamiršti, kad žvakę degini dienos metu,
Atminki dar, kad vakaras ateis...