Lyg uodų apkramtytas mūs Jonas
Šitaip sunkiai pabudo šį rytą             
Po labai turiningos kelionės,
Nes aplankė jis kūdros dumblyną.

Va, gylys guzą kakton įstatė,                  
Net čebatuose kliuksi naminė,
O visus, kuriuos protarpiais matė,
Nuo kipšiukų be poterių gynė.

Trukdė tvoros ir kelmas, ir medžiai
Kol galiausiai nustvėrė skersinį.
Nelabasis, tegu tave skradžiai! –
Juo žegnojo, o kojos vis pynės.

Štai tos durys ir stalas, ir lova,
Ir svajonių pagalvė pūkinė,              
Tik prie lovos ne angelas stovi, –                    
O žmona – lyg sugižus kempinė.