Apkabink, kad nulinkusios šakos
Ne šešėliais, o saulėj virpėtų
Ir girdėtum, kaip tyliai jos šneka
Su mumis... Arba kalbina lietų

Net tada, kada medžiai sudrėkę,
Juk diena (ach, kokia ji trumputė)
Dės ant stalo sudžiūvusią riekę
Ar paglostys per marškinius krūtį...

O galbūt nusisuks nepažvelgus –
Ne visad maloningas likimas...
Apkabink šakomis tarsi rankom,
Nes juk vakaras verkia užgimęs

Tavimi, manimi... Tik abudu
Išsinešime dieną palietę.
Ar jauti saulės blyksniai kaip juda
Virš lajos, po kuria mes dar sėdim?