Kas pasakys, kokios spalvos naktis?
Žinau tikrai – ji ne bespalvė, ne juoda.
Kaip ir diena nėra balta, o tik baltos dalis,
Visatoj degančios žvaigždės šviesa.

Na tai ir kas, kad akys jos nemato –
Žmogaus akis meluoja taip dažnai.
Už metrų dešimties padūkęs uodas laksto,
O akys kalba – nieko nėr tenai.

Juk taip dažnai, kada naktis apgaubia,
Tiek daug spalvų šalia savęs jauti,
Kartais girdi, kai jos toliausiai gaudžia
Ar slenka šalimais, visai visai  arti.

Labiausiai laukiama, kur neša mums ramybę,
Aksomo rankom liečianti akis,
Jos šiluma ir meilė žmogui begalinė,
Laime paverčia ištisas naktis.

Išdykus ir jauna – aistringoji skrajūnė,
Dažnai užvaldanti netramdomas mintis,
Nežinanti erdvės nei laiko pasalūnė,
Begėdiškų geismų ir paslapčių vagis.

Vėlyvas lapkritis naktim dažnai paleidžia
Sužvarbusias ir alkanas spalvas,
Aplink save jos šaltą baimę skleidžia,
Ledais sukausto net karštas rankas.

Šykšti spalvom trumpiausioji birželio,
Lyg kvepianti, laukta, kaip ne kuri kita,
Vos spėji tik pajust lengvutį jos alsavimą,
Kai dairos pakraštėliais brėkštanti šviesa.  

Naktie naktie, tamsaus pasaulio sese,
Priimk svetingai žmogų pas save,
Jei lemta skęst, tai leisk lig ryto skęsti,
Kur maudos mėnesienoje sapnų spalva.