Ir vėl metu kortas. Žaidimas prasidėjo.
Vienatvė kiurkso ten, tam prarastam kampe
Nuo kvaitulio nakties ir šalto ryto vėjo,
Nuo juodo debesies, šviesos tavam lange.

Taip bėga jaudulys, srovena tarsi upė
Ir negaliu sustot, gūdu tarsi miške.
Gyvenimo jausmai man antrą kartą supas.
Lošiu aš iš lemties, to prarasto savęs.

Juoda dešimkė vėl lyg velnias išsišoko.
Tik nieko nesakyk, neaušinki burnos.
Juk visuomet gyvenimas per galvą moko,
Tik kas man pasakys – tai atnešė naudos...

Dar vienas kirtis ir korta juoda iškritus...
Nesiseka. Gana. Man tūzai – pamesti.
Aš vėl einu taku ir niekas nepakitę.  
Tyli sapnų gelmė užgęsta užmaršty.