Perkūno sakmė
Tamsi naktis užkloja Žemę,
Suvirpa nerimu dangus.
Žaibais, lyg kryžiais, dangų veria,
Perkūnas, riteris nuožmus.
Mėnulio veidu žilabarzdis,
Sidabro lankas ant peties.
Prie diržo prikabintos strėlės,
Botagas rankoj - jei reikės.
Ugninis žirgas žemę kapsto,
Tai vėlei išskleidžia sparnus,
Ir šast į dangų, o valdovas
Strėlėm pažymi likimus.
Iš sutemų išnyra paukštė,
Paparčio žiedu nešina.
Jai iš paskos – kipšiukas mažas,
Atimt kėsinas ir gana!
Tik nepasiekia, stypinėja,
Bet sugalvoja greit kažką.
Pačiumpa akmenį didžiausią
Ir smarkiai sviedžia! O tada...
Tik pliaukšt botagas! Aukso strėlės
Pasipila, tartum lietus.
Ak! Ąžuolan ragus įskėlęs,
Velniūkštis sprunka neramus.
O paukštė lenkiasi Perkūnui,
Dėkinga tupias ant peties.
Paparčio žiedas sklendžia Žemėn,
Gal laimę kam surast padės...