Kai siaučia smurtas

Aš vis apie miškus, medžius, gėles –
Pasaulį mažą, telpantį ant delno.
Jame ramu, nebijo net manęs
Genys, žiūrėdamas žemyn nuo beržo.

Spalvų harmonija po kojom liejas,
Atrodo, dilgėlės, ir tos nekanda –
Prie ąžuolo eglaitės mažos šliejas.
Visi čia vietos augt, žaliuoti randa.

Bet Lietuva – ne miško gabalėlis.
Ji žemėje, kur aistros grumias, verda,
Kur daug dažniau pralaimi meilė, gėris,
O blogis kelia juodą pykčio kardą.

Atrodo, Kainas vėl plačiai žingsniuoja,
Lazda ne vien tik ramų brolį talžo.
Vaikai, vos gimę, verkia, aimanuoja –
Gyvenimo gyvenime neranda.

Galvojai, į namus pareisi, pailsėsi,
Žurnalą, laikraštį plačiai atskleisi,
Ramiai TV programą pažiūrėsi,
Upokšnį muzikos garsų širdin įleisi.

Bet ne, užgrius banga juodžiausio purvo –
Ten užmušė, ten sūnus motiną apgavo.
Komercinė hidra ištroškus geria smurtą,
Laisva rinka duris plėšimui atidaro.

Tik visados ateina laikas,
Kai sąskaitą istorija pateikia.
Išdžiūsta ežerai, išsenka upės,
Ir nuodėmės siautimas baigias.

Tiktai tada, kai vėl miškuos prinoks šermukšniai
Ir medžiai rudenį begėdiškai paraus,
Aš nežinau, ar žemėje kalbės kas nors lietuviškai,
Ir, apskritai, ar bus žmogus, aš nežinau.
skroblas