Tavęs nėra… gal niekada nebuvo,
Gal aš iš vėjo, rudenio audrų,
Gal mane pūgos baltosios pasiuvo,
Kurias lig šiol baltam sapne geriu.

Kažkas įdėjo tokią keistą širdį –
Žaibų viršūnes skindama lekiu,
Kalnai bedugnių tyrumu pagirdo,
Jų skardžiuose rasa tavo akių

Į mano pėdas tyliai įsirango
Ir žybčioja pro akmenis piktai –
Už ledo gėlėmis nupinto lango
Vien tuštuma boluojanti tiktai,

Tavęs nėra…gal niekada nebuvo…