***
aš bėgu nuo tavęs, tu vis labiau artėji
jei eit bandau artyn, tu vėl toli lieki
sudekime danguj lyg purpuro šešėliai
kol niekam dar neskauda po kerinčia ugnim

aš vis tyliau kalbu, tu dar garsiau šnabždi
į mano skruostą karštą, lyg saulėtą paviršių
pabūk dar čia šalia, neleisk sapnams užmigt
sekundę paskutinę kol tamsą vėl pažinsiu

aš tuoj nebūsiu čia, tu liksi ten kažkur
praskriejančiom planetom prasilenkiam po saule
telieka tiktai rytas, kuriam naktis suduš
kai atšvaitai ant odos šešėlius mus išlaisvins

***