Nerimas
Išstypusios smilgos sunkiai braunasi pro besidraikančių plėvelių atvašyną. Leisgyviai vorai jau neįstengia užkabinti savo tinklų ant svetimkūniais apnarpliotų stiebelių. Balutėje žolės kuokštu šveičiu dvokiančiu dumblu aptekusias kojas. Neapdairus judesys, ir… stambūs kraujo lašai pliumpteli į vandenį. Pasidygėdama iš pado traukiu butelio duženas. Draugas pakiša tvarstį. Kadaise čia vešėjo kraujažolės, gysločiai. Šiandien gamtos vaistinėlės nė kvapo. Šlubčiodama ropščiuosi į gretimai šnopuojantį oro balioną. Lėtai kylame virš upelių vingiais išraižyto slėnio, garbanotų kalvų. Pasigardžiuodama geriu kadagiais pasmilkytą rytmečio vėsą. Neišpasakyta giedra ir erdvumas.
Netikėtai žvilgsnis sminga į pajuodusią miško kiaurymę, grėsmingai rėpsančias padangas, šiukšlių gūbrius… Slogutis žnybteli paširdžius, įsiskverbia gaižus nerimas: ar ilgam šis nuostabusis padangių džiaugsmas?