Tyla sutelpa į saują, į mažą šešėlį neišbalansuoto savęs.
Praslinkus būties pakraščiu suklumpa, keliasi ir vėl ieško.
-
spalvose dar neprabilo vienintelis alkanas do

Neištapyta  fantazijos erdvė plečiasi, pildosi – tampa akimirkos,
arba postūmio monograma ant vienintelio apžvalgos rato.

Išsipūtusios egzekucijos akys parausta žiūrėdamos ne į esmę,
o į greitai slenkančius nuomonių paviršių blikus.

Pasikeitus vidutinybių teorijos sampratai,
tyla sutelpa į saujos šešėlį.