Bobiškai
Stovėčiau veidu į praeitį,
o tu slanksteliais artėtum
link mano „verksnių – penktadienių“,
kaip visad, prišaukiančių lietų.
Suprasčiau, kad noriu būt vandeniu
(jei tu neištroškęs – žydinčiu)
žaizdas, dar jautrias, skalaujančiu
gyvybiškai būtinu spiritu
ir rudeniu (keista, rudeniu…)
jau nuskalbtu, vis mažiau derančiu
prie tavo jaunystėj siūdinto
dryžuoto kuklaus kaklaraiščio
ir vakaru švelniai vilnoniu,
ir nemiga - tuoj susitiksim,
ir jauduliu… žemuogių skonio
…kaip kantriai artėja žingsniai…
Norėčiau tau būt ir jau tikisi -
ateisi (neverkti…neverkti…) -
rasa, lietumi…arba ilgesiu
juk, regis, tik juo prasikaltom...