Šventa pusiausvyra tarp laisvės ir šaknų,
Erdvė saugi, kur tobulėji, augi,
Skaidri tėkmė šviesių, džiugių dienų,
Kur net daiktai tau šypsosi paslaugiai.
Tenai savi be melo ir klastos
Kiekvieną mirksnį atlapi mylėti,
Rodyklės laikrodžio ten sugeba sustot
Ir gieda aistrą ten laukai gėlėti.
Dabar ar betiki, kad Rojuj tam buvai,
Kai žvilgsnis - žaibas, žodis - rimbo kirtis?
Kada namai pavirto pragarais,
Ne būti kviečiančiais, bet patogiais numirti?
Laukai tie patys, pastatai, daiktai.
Tai kas pasikeitė? Nėra svarbiausio - Dievo,
Kuris kaltuosius daro nekaltais,
Šventa pusiausvyra palaimindamas kiemą.