Gao Dža nebuvo patenkintas. Atvaizdas veidrodyje buvo pavargęs, išsiblaškęs ir neleistinai mąslus. Melsvo atspalvio kamža varžė judesius ir atrodė lyg ant pirmą kartą įšventinimams besiruošiančio, ir todėl siaubingai susijaudinusio, inčiro pečių. Šiandien buvo Dža gimtadienis, tačiau tai žinojo tik vienas žmogus visame slėnyje. Laiko sergėtojas ir Žudikas, bei dar begalę titulų ir epitetų turintis, vyriausiasis čadir-vahinas, žmogus pasiekęs Mokymo esmę - pats Gao Dža. Daugiau niekas neturėjo teisės suvokti vakar dienos prasmės ir sąvokų...
Staiga koridorių užplūdo paaugliškas tapsenimas, o po sekundės širmą, skiriančia Gao celę ir aplinkinį pasaulį, praskyrė vaikiškos rankos. Tai tegalėjo būti jo anūkai, niekas kitas sau neleistų šitokio akiplėšiškumo - trukdyti Vyriausiąjį prieš pakilimo apeigas. Niekam kitam to neleistų ir pats Dža, tačiau vaikai, tikriausiai, geriau nei kas kitas, suvokė Dža būklę ir nutarė jam padėti. Kaip visada.
- Papasakok, papasakok... - duso nuo jaudulio jauniausioji.
- Papasakok tiesą apie Amiro ir Vu-Hato ginčą, - neatsiliko Alimaras, aštuoniolikmetis, kuris neabejotinai bus pakylėtas šiandieninės ceremonijos metu. Gao pajuto, kad šis prašymas turi ir savanaudiškų paskatų, nė vienas pakylėjimas neapseidavo be ritualinių klausimų apie amžinąjį Amiro ir Vu-Hato ginčą.
Gao šyptelėjo ir pagalvojo, kad gal ir vertėtų paskatinti Sino entuziazmą, trumpas prasiblaškymas būtų į naudą, tačiau tuomet celėn įėjo kaip visada tylus ir susimąstęs Sinas, geriau nei kas kitas suprasdavęs senelį. Tyliai paprašė:
- Papasakok pasaką.
Gao tauta neturėjo pasakų. Visos jos sukosi apie praeitį, o praeitis (kaip ir ateitis) neturėjo vietos Šari mokyme. Sinas tai žinojo, o Gao suprato, ko nori vyriausiasis jo anūkas. Paslapties dėžutės, kurią ankščiau ar vėliau Gao privalės atiduoti į naujojo Vyriausiojo rankas. Galbūt to paties niūraus ir šalto Sino rankas.
Ir Gao pradėjo pasaką. Jo žodžiai buvo paprasti ir neįpareigojantys, o mintys keliavo paskui jaunąjį Gao-chri (laukiantįjį Gao). Ir visai nesvarbu, kad mintys ir žodžiai retai kada sutapo, ne toks buvo Sino tikslas. O tikslūs faktai - ne toji tiesa, kurios ieškojo Gao Dža.

... Gao nuleido binoklį ir atsisukęs nužvelgė jo laukiančius keleivius. Vyrą ir moterį iš vakarų. Iš amžinojo vidurdienio prieigų. Jie buvo tvirti ir užsispyrę, kitaip negalėtų išgyventi savo krašte ir Gao nei akimirkai nesuabejojo jų ryžtu. Pakeleiviai akivaizdžiai nekantravo, o geltoname Gao veide nevirpėjo joks jausmų šešėlis.
- Ir?... - galų gale neištvėrė Ana. Gao visada stebėjosi šios moters sugebėjimu į šį žodį sukrauti begalę emocinių atspalvių ir reikšmių. Spėliodamas, ką šį kart ši nesuprantama moteris turėjo omenyje, Gao tik gūžtelėjo ir vengdamas Anos žvilgsnio pasakė:
- Jūs taip ir nepasakėte, ko ieškote. Vakaro pasaulis labai didelis, kalnų masyvas, kurį nurodėte beveik trijų šimtų sandų (maždaug 500km) ilgio. Ten gausu požeminių įgriuvų ir olų, nežinodamas kokio tiksliai dydžio jūsų ieškomas pastatas, galiu užtrukti visą vaiko ciklą, kol rasiu tikslią vietą. Žinoma, jeigu ji egzistuoja.
Ana nustebusi pažvelgė į vyrą:
- Vaiko ciklą?
- Jis turi omenyje maždaug penkerius metus, nepamiršk, Šari mokyme neegzistuoja kalendorius.
- Vis dar negaliu suvokti, kaip jie be to išgyvena...
- Vis dar negaliu suvokti, kodėl jie ne tik išgyvena, bet ir sugeba klestėti, kai mes vos sugebame išlikti. - niūriai sumurmėjo Gregoras.
- Tiesiog jų gyvenimo sąlygos lengvesnės. - atrėmė Ana, - o gal vertėtų pasakyti bent dalį istorijos?
- Galbūt kai rasime saugyklą galėsime viską pakeisti, - vis dar susimąstęs murmėjo Gregoras, - gerai pasakok, tik atsargiai. Šari mokymas neturi tabu, bet mes nežinome, kuo gali baigtis bandymai pasikėsinti į jų aksiomas.
Gao kantriai laukė pokalbio pabaigos jam nesuprantama kalba ir tik smėlis judėjo jo abejingo veido raukšlėse.
- Mes ieškome saugyklos, - ramiai pradėjo Ana, - kai kuriuose mūsų... šaltiniuose ji vadinama muziejumi...
- Kokiuose šaltiniuose? - grubiai pertraukė Gao.
Ana prikando lūpą, bet atsakė nenusukdama žvilgsnio:
- Metraščiuose. Ir daugumoje legendų.
Vienintelė Gao reakcija buvo tarsi atsitiktinai paliestas diržas, prilaikantis iš pažiūros visai naują, viena kulka užtaisomą, karabiną.
- Manome, kad saugykla, - nenuleisdama nuo Gao akių tesė Ana, - išliko po kataklizmų, manoma, kad buvo spėta apskaičiuoti tikslią terminatorių vietą, kuomet liausis dienos ir nakties kaita, manoma, kad buvo įrengtos dvi saugyklos. Viena Aušroje, kitą Saulėlydyje. Tai vieninteliai orientyrai, kurie galėjo išlikti iki šiandien. Įrengti ramiausiose ir stabiliausiose vietose, muziejai turėjo išsilaikyti pakankamai sveiki ir prieinami.
- Jūsų tauta išsaugojo daug... - Gao užsikirto tik sekundei - savo jaunystės. Ir žodžių, kurie nereikalingi kalbėjimui. Manau, kad jūs meluojate, kad buvote suklaidinti, bet aš jus palydėsiu.
Ana ir Gregoras susižvalgė ir vienu balsu paklausė:
- Kodėl?
- Tam, kad praturtinčiau Šari, tam, kad išgirsčiau jūsų pasakojimą. Ir nuspręsčiau.
- Ką?
- Ar gali jūsų tiesa būti tikra.
Parodęs jog pokalbis baigtas, Gao apsisuko, užsimetė ant pečių krepšį ir patraukė link pirmojo kalnų masyvo jų kelyje.
Ana ir Gregoras nusekė iš paskos. Kiekvienas paskendęs savo mintyse, tačiau nei vienas nepastebėjęs, kad taip ir neatsakė į Gao klausimą apie tikslią vietą ir saugyklos dydį.
O Gao keliavo paskendęs tūkstančiuose Šari tiesų, kuriomis bandė užgožti nuojautą, kad kažko vis dar trūksta.
O toli vakaruose skendo saulė, skendo jau daugiau nei tris tūkstančius metų ir apie nieką negalvojo.