Dar ne ruduo, o liepos jau gelsvėja,
Tiktai šįkart taip švelniai ir šiltai.
Žvelgi, ir lyg matai, kaip puošiasi, šviesėja,
Skarom šilkinėm dengias ištisai.

Ir dar daugiau... Skarom ne prasto šilko,
Bet kvepiančiom svaiginančiu kvapu,
Taip norisi šypsotis, būt laimingu
Su darbininkių bičių gaudimu.

Pražydo liepos, per Lietuvą nuėjo
Medunešis – žmonių saldi viltis.
Pilna dūzgimo ne tik Laisvės alėja,
Bet ir miesteliai, kaimo pakraštys.

Daug pasakų, legendų liepos neša,
Kaip vaistą jų arbatą žmonės gėrė.
Dar turim liepą ypatingai gražią,
Braziūkų liepą – Liepą Motinėlę*.

Dar ne ruduo, nors liepos ir gelsvėja,
Tai vasara taip dosniai auksą barsto,
Kas ramų vakarą po liepom nestovėjo,
Tam tinka vienas vardas – vargšas.


* Liepa Motinėlė – Kauno r. Braziūkų kaime auganti seniausia liepa Lietuvoje. Kamieno skersmuo 2,5 m, aukštis 26 m. Nuo 1960 m. paskelbta valstybės saugomu gamtos paminklu.