Po savaitės

Išeini – ir atrodo taip keista –
Šiepias medžiai virš stogo kreivi
Ir, atrodo, tą dieną nuteistą
Angelai dar ant žemės gyvi

Savom nuodėmėm baimę atnešę
Neišsižada lašo vandens
Nukrinti, o prie kojų dar grašis
Skamba auksu. Tik jo neridens,

Nes tas auksas (o kas sakė – tikras?) –
Tai išaušus rytojaus diena,
Rodo – sužeistas tigras –
Šėlsta – man jau gana

Suskaičiuotų dienų. Tavo reikia,
Nes ant pirštų panešti galiu...
......................................................

Nesibaigs mudu žudantis tvaikas
Po savaitės.... Dienų keturių...
kaip lietus